Jarmina

Labai gražu, ieka.

KICULE, Linkiu Tau iš tūkstančio žvaigždžių būti Viena pačia ryškiausia. Linkiu Tau iš tūkstančio ašarų būti Viena pačia saldžiausia. Linkiu Tau iš tūkstančio bučinių būti Viena pačiu karščiausiu. Linkiu Tau iš tūkstančio naktų būti Viena pačia ilgiausia. :D Gero Gimtadienio!

Norėčiau: 1 didesnės krūtinės 2 daugiau svorio 3 nestrazdanoto veido.

kai pradėjau dirbti, tai ir kremą nusipirkau, nes be jo rytais atrodyčiau baisiai. Miego stygius, nuovargis daro savo.

Naudoju lūpų vazeliną, apsaugantį nuo UV.

Man patinka permatomi lūpų blizgesiai.

Kokosas Grybai Riešutai Avokadas Kava 5 gyvūnai iš K raidės.

Sužinokite savo IQ http://www.iq-test.lt/#227097

Ačiū Ačiū Tau už šypsenas, už juoką, už draugystę, Ačiū Tau už viską, ką galiu pajust, ramybę bei didystę, Ačiū Tau už meilę, rūpestį ir kad būni šalia, Ačiū Tau už džiugesį, kai pamatai mane. Ačiū Tau už viską, ką regiu, jaučiu, Ačiū Tau už šilumą mūsų širdžių. Ačiū Tau už viską, įkvėpimą, Ačiū Tau už optimizmą ir už viltį, Ačiū Tau už gėrį, amžiną jo atgimimą, Ačiū Tau už Dievą, už kantrybę ir kad galiu Tavo akyse sušilti. Ačiū Tau už džiaugsmą ir gyvybės pamoką didžiulę, Ačiū Tau, kad tarsi auklė man buvai gerulė, Ačiū Tau, mažuti, už galimybę Tave pamilti, Ačiū Tau už priminimą, kad geriau mylėti nei meilę atimti, Ačiū Tau už galimybę, trumpą žybsnį, Ačiū Tau už gyvenimo spalvų ryškesnį blyksnį, Ačiū Tau už bendrumo jausmą ir ryšį, ir netgi kad būni aštrokas, Ačiū Tau už tai, kad leidi pasijust svarbiu ir rast vietą po saule gyvenimo šoky.

Jos akys man kaip saulė neatrodo Jos lūpos - ne koralai. Su sniegu bijočiau aš palyginti jos odą. Juodus ir raizgius plaukus - su šilku. Brangioji mano - ne puošnus bijūnas Veidų nemaža gražesnių mačiau... Jos kūnas toks, koks ir kiekvienas kūnas Ir kvepia ji už rožę daug prasčiau... Ji prašmatniai kalbėti nesistengia Nėr muzikos jos balso šiurkštume. Galbūt dangaus dievaitės oru žengia, O mano meilė vaikščioja žeme. Bet man brangesnė grožio jos dalelė Už visą ką kiti padangėn kelia. (V. Šekspyras)

Kiek kartų eita, viltasi, ieškota, Kiek kartų plėšyta ir deginta lapus, Kiek kartų savo širdimi sijota, Atsirenkant ir priešus, ir draugus. Kiek kartų viltys puldamos į uolą, Purslais ištiškę tirpdavo laike, Kiek kartų patys savo laimės guolį Paversdavome skudurų krūva. Kiek kartų laužėm priesaikas ir ėjom Tolyn ieškoti tais pačiais takais, Kiekvieną kart iš naujo įtikėję Atsitiktiniais žodžiais ir kerais. Kiek kartų mokėmės, švariai nuprausę Kelionę sumaitotą, bet ir vėl Išeidavom širdies neatsiklausę, Net nebandydami suprast kodėl. Kiek kartų klupta, pakely raudota, Kiek kartų laimė buvo aplenkta, Kiek kartų mūsų neteisybės šluota Jinai nuo kelio buvo nušluota. Kiek kartų meilei į duris parodėm, Neatpažinę jos plačios širdies. Kiek kartų mes jai patys pasirodėm Prastos, neišmintingos giminės. Kiek sau žadėjom - paskutinį kartą. Beprasmiais žodžiais lopėme spragas, Kiek kartų svėrėme - toliau ar verta Barstyti dovanai žiedais dienas. O jos byrėjo, krito išsiskleidę, Jomis užsnigo ištisi laukai Ir klaidžioja juose ne vienas veidas Tenai visi pažįstami veidai. Kiek kartų eita, viltasi, ieškota, Kiek kartų plėšyta ir deginta viltis, Kiek ateitim kliedėta ir svajota Ir visa tai, deja, jau praeitis.

Aš tave matau Tyla. Vis bręsta į mane šaknis įleidus. Tačiau staiga iš saulės ir lietaus išnyra, priartėja tavo šiltas veidas,- kur tu bebūtum - aš tave matau. Aš nežinau, kiek savo atminties muziejuos tu saugai džiaugsmo, liūdesio kartaus, bet mano akyse nei augi, nei mažėji - kol kas gana, kad aš tave matau. Tu nors trumpam, juokais įauk į šitą gruodą - prie laikinumo aš jau pripratau. O žodžiai kas? Jie žeidžia, žemina, išduoda. Todėl tyliu: juk aš tave matau! Rankas paspaudę vėl išeisime į tylą Ko palinkėt, kad liktų gera tau? Juk žemėj viskas griūva, sudega, sudyla... O aš - tave matau. Girdi? Matau! (Jonas Jakštas)

Džiaugsmas Tu atėjai - ir tūkstančiu laiškelių Kaip žemė aš iškart sužaliavau. Tu atėjai - ir aš upelėm, Plačiaisiais ežerais sualsavau. Ir, rodos, aš - pušis ir garbana žalia Nušluostau ašarą nuo debesėlio veido. Ir saulėje plasnoju dulkele, Ir žemėn tarsi grūdas gimti nusileidau. Kaskadom saulės tu mane užtvindei. Dabar - apsvaigusią - kur nori vesk ar nešk. Kažkas visas gėles išdraikė ir sumindė. Pasaulyje tik saulė, tu ir aš. Janina Degutytė

Lauk Manęs Nemune ledai išplauks, Obelys pabals. - Parymok, manęs palauk Prie baltos obels. Parugėm gelsvom basa Vasara prabėgs. Mėnesienoje rasa Ašara žibės. Bus ruduo. Atjos šiaurys. Obelys pagels. Lauk manęs pavakary Vėtroj prie obels. Šaltis išrašys languos Tulpes, ramunes. Negyvuos žiemos speiguos Tujen lauk manęs. Jei dar myli, jei brangus, Jei manim tiki, - Drėgnas apkasas man bus Tėviškė jauki. Ir tu būsi taip arti, - Jausiu prie šalies... Ir aplenks mane mirtis, Ir kulka nelies. Tu žiedelio nenumauk, Nenukirpk kasų! Ilgai laukus, dar palauk, - Grįšiu, iš tiesų. Vėliavas nuleistas neš, - Žuvusį minės. Netikėki. Grįšiu aš. Grįšiu.. Lauk manęs. Akmenys paplentėm kauks. Sužaliuos lazda. Lauk manęs, kai nebelauks Niekas niekada... Salomėja Nėris Šis gana liūdnas, bet man patinka.

Meilės himnas Dviejų širdžių ištikima draugystė Jokių nepaiso kliūčių kelyje. Juk meilė dar – ne meilė, jeigu ją Sutriuškina klasta ir išdavystė. Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti, Kuri nė mirksniui nepaliauja degti Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį, Kai laivą svaido viesulai pikti. Ne, meilė ne pastumdėlė Likimo; Jai visagalis Laikas nebaisus, Kuris naikina lūpų radastus Ir iš visų tą pačią duoklę ima. Jei tau meluoja posmai šių eilių, - Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu… Viljamas Šekspyras

BALTOJI ŠMĖKLA Vėlyvą rudenio vakarą lietus barbeno į langą. Vėjas taip gailiai verkė, lapai po kiemą sukosi, O aš žiūrėjau ir laukiau, kada pamatysiu baltąją, Šmėklą paklydusią vėjyje, prieglobsčio sau ieškančią. Ir ji atėjo iš miško, su lapais kieme sukosi... Pamačiusi mano žvilgsnį, prie lango priglūdo lūpomis. Jos akys - bedugnės didelės, Bet prašančios prieglobsčio, meilės... Įleidau ją prie židinio, pagailo man šios belaisvės. Daviau jai meilės spindesį, švelnumo, gailesčio ilgesį. Ji verkė savim, be ašarų, paprašė plunksnos ir rašalo. Kai saulė mane pažadino, jau pusiaudienis artinos. Ant sienos išvydau užrašą, Gražiai išvedžiotą - ačiū.

Justinas Marcinkevičius Meilė Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt, Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje. Ir mano rankos, kaip ir mano viltys, Vėl šaukiasi į ją. Į ją. Tiktai į ją. Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk. Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk. Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink, Parodyk, koks aš menkas. Tik būki prie šalies, Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas Aistringo vandenyno fantastiškam dugne, Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam. Sunaikink mane, Tik leiski bent akimirką nušvisti Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu. Kaip savo kūdikį mane išvystyk, Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių. Ir gali būt: suniekintas, pamintas, Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu. Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas, Kad visados nešiotumeis mane kartu.

Nemokėjau tavęs aš mylėti, Nemokėjau tada. Per vėlu gal dabar gailėtis - Neužgis jau žaizda. O taip ėmė jinai man skaudėti - Ta pasruvus žaizda. Nemokėjau tavęs aš mylėti Nemokėjau tada. Padangių sietynais žydėtų Tavo laimė dabar visada. Bet ar grįš praeities valanda? Per vėlu jos dabar jau gailėtis - Nemokėjau tavęs aš mylėti.

Klausimas Meile, tik vienas klausimas Tave sunaikino. Aš grįžau pas tave Iš dygliais išpintos nežinios. Aš norėčiau, kad būtum Tiesi, tarsi kelias ar kalavijas. Tačiau tavyje Vis dar slypi šešėlis, Kurio ir dabar nekenčiu. Suprask, Mano meile, Man reikia tavęs Visos, nuo akių Iki pirštų galiukų, tokios Aiškios, kokia tu buvai. Tai aš, mano meile, Beldžiu į tavo duris. Ne vaiduoklis, ne tas, Kur kadaise stovėjo Po tavo langais. Išlaušiu tavo duris, Įsiveršiu į tavo gyvenimą, Gyvensiu tavo sieloj – Ir turėsi sutikti. Atverk visas duris, Vienas po kitų, Ir paklusk. Atmerk akis, Kad jas pažinčiau, Kad pamatytum mane, Sunkiai žengiantį savo Keliu, kuris aklas Laukė manęs. Nebijok, Esu tavo, Tačiau Ne elgeta, ne pakeleivis – Esu tavo viešpats, Tas, kurio laukei, Ir dabar įeinu Į tavo gyvenimą, Kad daugiau niekada neišeičiau, Meile, meile, Kad jame pasilikčiau.

Beribė Ar matai šias rankas? Tai jos Apglėbė žemę, tai jos atskyrė Smiltelę nuo smiltelės, Grūdą nuo grūdo, Skelbė karą ir taiką, Įveikė upes ir jūras, Ir vis dėlto, Vos palytėjusios Tave, mano mažoji, Kviečio grūdeli, vieversėli, Niekaip negali tavęs apkabinti. Jos tarsi pavargsta, sustingsta, Paglosčiusios balandžius dvynius, Nutūpusius tau ant krūtinės, Nuskuba tavo kojomis, Jaukiai įsitaiso tavo kelių šviesoje. Tu esi mano lobis, didesnis Už jūrą su visu jos bangų puošnumu. Tu esi balta ir mėlyna ir taip pat atvira, Tarsi žemė per vynuogių raškymą. O štai čia, tarp tavo kaktos ir pėdų, Mano mažoji, esu aš, keliaujantis, Keliaujantis visą gyvenimą.

Į upę suteka šaltiniai, Į jūrą teka upės, Dangaus vėjeliai pirmutiniai, Kur tik pažvelgsi supas; Ir niekam vienišam nemiela, Visur visi po du, Dvi sielos virsta viena siela. Kodėl ne aš ir tu? Žiūrėk, kalnai bučiuoja dangų, Bangelė bangą glosto; Sesuo gėlė brolelį brangų Užmigdo ir apklosto. Ir saulei mielas žemės vardas, Ir mėnuo štai virš sodų; Ko būtų šis švelnumas vertas, Jei ne mane bučiuotum?