rumba

Kaip fainiai, Gretutytė jau atidarė kelionių vasarą. Tuoj ir visos kitos pradės važinėti pirmyn ir atgal. Geras dalykas ta vasara. Kad ir trumputė, bet mes mokam visur pabūti, viską padaryti ir visais pasirūpinti šiltuoju metų laiku. GERO VĖJO, FAINUOLĖS! GRĮŽKIT ĮNAMUS IR JUNKITĖS ČIA! JŪS LAUKIAMOS!

Aš labai noriu pamatyti nors dalelę Italijos. Man tai kraštas, tai šalis- kuri net žemėlapyje išskirtinė. Puikus vynas, maistas, daug daržovių ir jūros gėrybių. Kol kas tai didelė svajonė, nes visada atsiranda kitokių dalykų, kurie vis svarbesni ir svarbesni.

Gal turite malonių įspūdžių, pasiūlymų, patarimų ir pamokymų skrendantiems į Italiją. Būkit malonios - pasidalinkit

Taip, yra negražių moterų. Ir nebūtinai jos asocialios. Bet tas negražumas dažniausiai matosi veide, nes į jį pirmiausia žiūrim. Tai dažniausiai iškreiptų veido bruožų, ko gero dar be dantų, pikta ir gergždžiančiu balsu. Nu tokia ragana be šluotos.

Taigi va, gaunasi tokia painiava su tais išsireiškimais, net enciklopedijose taip viskas supinta, kad rezultatas visvien vienas - reikia derinti tradicinę mediciną su netradicine. ;) Aišku yra visur žodelis BET. Tai reiškia, kad visvien turi eiti pas daktarą, kuris sėdi poliklinikoj ir gauti nurodymus, kaip gydytis teisingai :)

Vot įdomu, kaip ten pas jus su tuo aparatu reikalai? Tiek laiko praėjo, kvėpavai NICOLE, ar ne? Mano vyras turi jį jau kokie keturi metai. Iš pradžių nesiskirdavo, kiekvieną dieną kažkur 20 - 30 minučių valkiodavosi su savimi, net vairuodavo. Suprask, laikas nesigaišina. Vienu žodžiu kvėpavo nuoširdžiai. Tyrimų jokių nedarė, bet sako buvo geresnė savijauta. Tačiau bronchitas nepraėjo iki šiol. Dabar tas aparatas jau mėtosi lentynoj. Ko gero nusibodo. Tačiau žinau tikrai, vienas storulis, su labai aukštu kraujo spaudimu buvo - tai su aparatu per metus spaudimą normalizavo. Labai tuo džiaugėsi. Ale svoris nenukrito, "ėda" jis perdaug.

einam miegučių jau, greičiau tik

Tai kas gi daugiau ? Kicule?

ne, ne, ne DORY ???

Taigi buvo ir Lietuvoj toks močiučių konkursėlis. Šaunios ir mūsų močiūtės, tokios natūralios ir labai gražios. Šiltais veidais ir žvitriom akim, darbščios ir nagingos.

Atsiprašau, jei ne čia įdedu filmuką, bet jis prie atsipalaidavimo netinka, tai paprasčiausiai pamokėlė :

Labai teisingai galvoji, visuomenę reikia pratinti prie tokių pojūčių. Nors didelė dalis visuomenės tai tyliai neigia, tarsi tokių vaikiukų nė nebūtų. Kita dalis bijo - nes nežino kaip reikia elgtis. Gal dar yra kokia dalis - kuri be nuomonės. Bet nuo tokių dalykų niekur nepabėgsi, juk nieks neverčia lįsti prie to vaikiuko, jo gąsdinti. O kodėl gi nenusišypsojus jam, nepasielgus kaip nors natūraliai, neperspaudžiant ir nevaidinant. Mes labai neišprusę, pakankamai tamsūs žmonės - nors atrodo tokie laikai atėjo. Tačiau bendravime, santykiuose - mes kaip pirmykščiai žmonės. Ne tik su ligotais žmonėm, su senais žmonėm - bet ir vadinami normalieji nemoka gyventi tolerantiškai.

O man neteko jokių spurgų virti, nebuvo laiko prie puodų prieiti. Prisipirkom turguj šviežios rūkytos žuvies ir ja maitinomės, kaip kokioj Šventojoj. Po to buvom kaime, oras tikrai buvo puikus. Sėdėjau ant tvenkinio kranto ir klausiausi garsų. Paukščiai, varlės, šunys ir žąsys, gaidys gieda. Klausausi, tik ausimis klausausi. Akys užmerktos. Ramu. SUVOKIU : KAIP GERAI - NESUGRIUVO PASAULIS. VĖL NEBUVO PASAULIO PABAIGOS. Paukščiai tebegieda. Lakštingalos suokia. Debesys plaukia. Mano žmogus pusto dalgį. Žinot, kaip kaime - paima tokią dildę ir čiakšt, čiakšt per dalgį - jį galanda. Pjaus sode žolę. Mes gyvenam toliau, geriau jau laukti vaikų pirmos klasės, pirmos jų meilės ir pirmų didesnių paslapčių. Geriau pagalvoti apie anūkus. Bet ne apie pasaulio pabaigą. Man patinka gyventi, tikrai. Aš gyva. Bent jau kol kas. Nepraraskit ir JŪS gyvenimo džiaugsmo.

Oii, mergaitės, kaip Žmonikė čia su savo spurgom smagiai suspurgino. Aš šiandien bepjaudama žolę svajojau apie va tokias : Labai noriu, rytoj tikrai virsiu. Na ir gero jum savaitgalio, su visokiais smagumais, nuotykiais arba laukta ramybės valandėle. IKI kiki.

Akurat Dory?

Jo, toks protingas atrodo. FAinas.

Ale tai, ar negalėjai kaip nors tų baimės akių primerkti? Kitam kartui turi pasisekti. Nebebijok taip stipriai. Atsipalaiduok, važiuok savo malonumui - bet kaip išmokino. Bus viskas OK. O dabar einam užkrimskim blynukų : GEROS DIENELĖS, FAINUOLĖS Kicule, kaip tavo dukrytė laikosi?

orkaitė - kepsnys

Nea, Dory užsuks kitą dienelę Kicule?

http://pyrography-fireart.ru/index/pribory_dlja_vyzhiganija/0-7 http://pyrography-fireart.ru/photo/risunki_dlja_vyzhiganija/13 http://pyrography-fireart.ru/photo/vyzhiganie_po_derevu/joan_hardie/16

Internete apstu labai gražių dalykų atliktų šiuo metodu. Gal yra norinčių pasidalinti patirtimi,parodyti savo darbelius?

Dar viena drama, kuri paliko gilų įspūdį. 21 gramas / 21 Grams Sakoma, kad kiekvienas mūsų praranda 21 gramą. Tą pačią akimirką, kai miršta. Kiekvienas. 21 gramas. Tiek sveria 5 centų moneta. Gabalėlis šokolado. Kolibris. Kiek sveria MEILĖ? Kiek sveria KALTĖ? Kiek sveria KERŠTAS? Trys žmonės niekuomet nebuvo pažįstami ir, ko gero, visai nesusitiktų, jeigu nebūtų to siaubingo autoįvykio. Visagalis likimas jų gyvenimus sujungia ir perpina pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis, o trys atskiros siužetinės linijos susilieja į vieną visumą tik pačiame filmo finale. Šis filmas labiausiai išsiskiria neįprastu ir retu montažo metodu. Režisierius net 3 metus dėliojo atskirų scenų mozaiką ir sukūrė unikalią struktūrą. "21 gramas" - savotiškas kino kryžiažodis, kuriame tarpusavyje glaudžiai susiję epizodai pateikiami ne eiliškumo tvarka, o veiksmas vis peršoka į priekį arba vėl grįžta atgal. Tai tikroviška drama apie skausmingus praradimus, meilę, netektį, kerštą, gyvenimo filosofiją ir paslaptingą 21 gramo svorį… Visi trys pagrindiniai aktoriai - Seanas Pennas, Naomi Watts ir Bennicio del Toro, pretendavo į "Oscaro" premiją. Geriausio aktoriaus kategorijoje, "Oskaru" apdovanotas Seanas Pennas.