Frommas knygoje „Meilės menas“ rašo, kad „be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos“. Kas nutinka, kai mylime patys save? Ar tuomet meilės kitiems lieka mažiau? Kaip siejasi meilė ir disciplina, kaip praktikuoti meilę sau? Šių klausimų vedamas leidausi į kelionę, kurioje ne tik ieškojau atsakymų, bet ir kūriau šiltesnį santykį su pačiu savimi. Kelionės ataskaita – žemiau. „Mylėk savo artimą kaip patį save“ Pradėsiu nuo šio tikrai žinomo posakio. Svarbiausia jo įkūnijama mintis – žmonių lygiavertiškumas. Jei myliu save labiau (ar mažiau) nei kitą, nusižengiu šiam mokymui. Bendrauti su žmogumi, t. y. kurti bendrumą, ir mylėti galiu tik tada, kai esu lygiavertis jam. Bendravimas priklauso ne tik nuo manęs. Kitas žmogus gali jaustis svarbesnis ir mane žeminti. Jei pasiduodu tokiam poveikiui, tuomet kitą pradedu mylėti labiau nei save. Jaučiuosi mažiau svarbus, mažiau reikšmingas. Ir, priešingai, jei kitas mane garbina ir pasiduodu tokiam poveikiui, tada pradedu mylėti kitą mažiau. Jaučiuosi reikšmingesnis ir svarbesnis už kitą žmogų. Išvada paprasta: norint išlaikyti lygiavertį santykį, reikia kitą mylėti tiek pat, kiek save. Nei daugiau, nei mažiau. Bet koks nukrypimas nuo šios normos trukdo bendrauti. Meilė kaip rūpestis, abejingumas ir savininkiškumas E. van Deurzen knygoje „Kasdienės paslaptys“ (angl. „Everyday Mysteries“) nurodo dvi meilės savybes. Optimalus meilės kiekis arba sveika meilė pasireiškia kaip rūpinimasis kitu. Kai meilės būna per daug, ji gali pasireikšti kaip mylimo objekto pasisavinimas. Autorė nekalba apie tokias situacijas, kai meilės būna per mažai, ir šią spragą pabandysiu užpildyti pats. Klaidingai manoma, kad meilės priešingybė yra pyktis. Pastaroji emocija, nepaisant jos destruktyvios prigimties, rodo, jog tave su pykčio objektu sieja labai glaudus ryšys. Pykstančiam žmogui pyktį keliantis objektas yra svarbus bei reikšmingas, tam tikra prasme jis pykstančiajam rūpi, o tai jau labai netoli meilės... Meilės priešingybė yra abejingumas, kai tau visiškai nesvarbu, ką tavo „mylimas“ žmogus sako ar daro. O kaip su meile pačiam sau? Kaip galima rūpėti ar būti abejingam sau, o tuo labiau savintis save? Abejingą pačiam sau žmogų nėra taip sunku rasti. Tai tūlas darbui atsidavęs pilietis, kuris jau spėjo pamiršti, ką reikia veikti atostogų metu, kiek turėtų miegoti ir kas yra subalansuota mityba. Tokiam svetimos mintys apie save, refleksija, jausmai. Greičiausiai, jam sunku išbūti vienatvėje, nieko neveikiant. Abejingumas pačiam sau veda į savęs apleidimą. Nevertėtų laikyti atsitiktinumu, kad tokiam žmogui apie jį patį primins liga. Koks rimtesnis daktarėlis netgi ją pavadins psichosomatine.... Rūpintis savimi – tai laiku save pamaitinti, pailsinti. Jei aš rūpiu pats sau, tai stengiuosi patenkinti savo poreikius. Besirūpindamas aš nustoju aukotis, daryti kitą laimingą, jei nesu laimingas pats. Pirmiausia siekiu būti sveikas, laimingas, stiprus pats, kad galėčiau šiomis savybėmis pasidalinti su kitais. Savintis pačiam save – tai savintis savo emocijas ir kūną. Vertėtų suprasti, kad mano emocijos nepriklauso tik man. Emocijos kyla iš mano ir pasaulio santykio. Vadinasi, didelė atsakomybė už mano emocijas tenka pasauliui. O jis gali būti visoks ir dažniausiai būna nekontroliuojamas... Emocijos – tarsi spalvos, užliejančios mūsų kasdienio gyvenimo paveikslą. Ir nebūtinai paveikslas yra gražus tik tada, kai jis vaiskus bei šviesus. Kitas perdėto savęs mylėjimo pavyzdys – kūno savinimasis. Mano kūnas yra mano tėvų dovana. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet „dovanotam arkliui į dantis nežiūri“... Per didelis nepasitenkinimas savo kūnu veda į perdėtą siekį jį pakeisti. Taip galima tapti bulimiku, anoreksiku arba kultūristu. Dar galima išleisti krūvą pinigų plastinėms ar netgi lyties keitimo operacijoms. Gal paprasčiau tiesiog padėkoti tėvams ir susitaikyti? Meilė sau kaip disciplina Tenka susidurti su nuostata, kad meilė sau suvokiama kaip visko sau leidimas. Tarkim, neleisdavai sau pietauti restorane, tai jei jau pamilai save labiau, imi sau tai leisti. Tokia nuostata didžia dalimi siejasi su savęs užgniaužimu, t. y. toks žmogus nuo pat pradžių nemyli savęs. Jei imsi viską sau leisti, nieko doro iš to neišeis. Kaip sakė Laodzi, nėra nieko blogiau už nežabotus norus. Išeina, kad meilė sau nėra nei visko sau leidimas, nei savęs užgniaužimas daug ko sau neleidžiant. Meilė yra kažkur per vidurį tarp šių dviejų polių. Mylėdamas aš disciplinuoju save ir tam tikrus dalykus leidžiu, o tam tikrų ne. Visgi, čia svarbus ne tiek objekto klausimas, pvz., narkotikų, kompiuterinių žaidimų, alkoholio, šokolado, kiek saiko. Tinkamas kiekis narkotikų tinkamu laiku yra vadinamas narkoze, o per didelis kiekis šokolado nuolat veda į nutukimą ir tuščią piniginę. Mylėti save – tai laikytis saiko? Greičiausiai, taip. S. Freudo ir E. Frommo akistata Freudas manė, kad meilė sau tai libido energijos nukreipimas į save, o taip besielgiantį individą laikė narcistine asmenybe. Remiantis jo teoriją, kiekvienas turime tam tikrą kiekį libido (meilės) energijos ir jei ją skiriame sau, tai jos lieka mažiau kitiems. E. Frommas su tuo nesutiko ir teigė, kad „jei mylėti žmogų yra dorybė, tai turėtų būti dorybė (o ne yda) ir meilė sau – juk aš taip pat esu žmogus“. Tam pritaria ir jau minėtas mokymas „mylėk savo artimą kaip patį save“. Jei aš ir mano artimas esame lygiaverčiai, tai mes abu verti meilės ir bet kokia meilės koncentracija tik į vieną iš objektų iš karto paneigia šio mokymo esmę. E. Frommas knygoje „Meilės menas“ akcentuoja, jog meilė pirmiausia yra davimas. Daugelis skundžiasi tuo, kad negauna pakankamai meilės, yra nemylimi, ir retas kuris pripažins turintis sunkumų duoti meilės, t. y. mylėti. Tam, kad gebėtume mylėti, svarbu išsiugdyti produktyvų charakterį. Tokio charakterio žmogui davimas, paties E. Frommo žodžiais tariant, tai aukščiausia pajėgumo apraiška. „Duodamas aš patiriu savo jėgą, gerovę, galią. Šis gyvybingumo ir jėgų antplūdis pripildo mane džiaugsmo.“ Mokydamasis mylėti save, mokausi mylėti savo artimą, o per tai ir žmones apskritai. Kuo daugiau myliu, įskaitant ir save, ir kuo daugiau atiduodu, tuo galingesnis jaučiuosi ir tuo didesnis džiaugsmas užpildo mano vidų. Psichologas Timas Petraitis
