Kadangi atsiminimų man niekas neišleidžia, o jūs šaipotės, tai pabandysiu ikeletą įdėti, jūsų teismui. Munto istorijos Stasys Muntas Joskos vargai Šiandienos kaimas – tai nedidelė gyvenvietė su dvidešimčia namų, tvarkinga, daug žalumos. Gatvė viena, bet užtai asfaltuota, o gyvenimas verda. Ta vietovė Muntui žinoma iki skausmo, iki kaulų smegenų, todėl užklydo pasisvečiuoti pas jaunystės draugą. Jau pirmos susitikimo minutės nuteikė slogiai, mat Joska guli invalido vežimėlyje. Taip taip, ne sėdi, o guli ir dar ant pilvo, nes labai jau storas – kiek paritus, tiek pastačius. O jo vežimėlis vienintelis toks Lietuvoje, pritaikytas specialiai Joskai, kad galėtų gulėdamas po kaimą važinėtis. Pažįsta Muntas tvirtą Joskos charakterį, todėl nenustebo, kad draugui pavyko tokį stebuklą gauti. Bet smalsu, kas pagamino. Joska tik pasimuistė ir numojo ranka. Suprask, ilga pasaka, dviem žodžiais neapsakysi. Bet vistik pavyko sužinoti, kad brėžinius pats Joska nubraižė ir nusiuntė meistrams, paskui su jais ilgai telefonu bendravo, visi kartu vežimėlį tobulino. Tik nesidžiaugia Joska nei tuo vežimėliu, nei gyvenimu, mat šeimyniniai reikaliukai taip prislėgė žmogelį, kad nebeturi kur dingti. – Pasakyk, – atsiduso Joska, – prieteliau Muntai, kaip man toliau gyventi? Juk ant pilvo gulint apie skyrybas ir galvoti neverta. O žmonikė taip įniko gerti, kad net naktimis ramybės nebėr, su velniais kalbasi. Kai pavyksta atimti ir išpilti laukan tą smarvę, kol nespėjo prisigerti, tai bent išsimiegoti eina, o jei ne... – Už kieno geria? – nusistebėjo Muntas. Pakinkavo galvą Joska ir pro ašaras išlemeno: – Gerus kaimynus turiu – padeda į liūną grimzti. Žmonelė ėmė viską iš namų nešt, o Ligita, kaimynka, už centus superka. Maniškė net mūsų karvutės pienelį įsigudrino Ligitai atiduoti, o ta, biznierka, paskui perparduoda supirkėjams. Ir sūrių suraugiam, ir mėsytės šaldiklis pilnas būdavo, bet dabar manoji žmonikė viską – Ligitai. Už kelis litukus... – Tai ko leidi, kad matai, Joska. – Neleidžiu, bet ant vežimėlio gulėdamas argi prisivaikysi. Sekmadieniais, kai į bažnyčią nuvažiuoju, tai žmonikei laisvė, kaip tikroj Europoj, prekyba visu smagumu vyksta, net kiaušinius paslėptus realizuoja. Visai savaitėlei litukais apsirūpina. O kai pinigėlio uždera, Petrauskų Vaciukas sėda ant dviračio ir sulaksto butelio. Paskui pats ir gert padeda. Kartą, – toliau proverksmiais pasakojo Joska, – patyliukais privažiavęs savo vežimu kad trauksiu kriukiu per strėnas tam gyvaplaukiui, net myžtelėjo. Bet noro išgerti niekas nenugali... Yra kaime dar toks seniukas septyniasdešimt penkerių metų, tikintis, vis rožančių tarškina, bet kai maniškė duoda pinigų ant šnapselio, kaip mat pats numina parvežti. Pernai kviečių lauke radau suvirtusius girtus... – Pala, pala, o valdžia ką? – Kokia dar valdžia šiais laikais... Ateina inspektorius, apsižvalgo, pirštu pagrūmoja: „Baikit skųstis, o tai visiems po straipsnį įpaišysiu...", – ir tiek jį tematėm. Bandė Muntas Joskos dar kažko klausti, bet tas tik nusispjovė ir nuvažiavo, nes kelyje pasirodė Bronikė. Ėjo viduriu asfalto, basa, niekaip negalėdama suprasti, kodėl butelyje tik per porą pirštų telikę. Dievas vistik yra! Visą naktį negeros mintys kankino Muntą – toje vietovėje taip vadina nenuoramas. Vos pakirdęs, iš pat ryto paskambino telefonu Joskai ir pasiteiravo: – Joska, kaip reikaliukai? Vis galvoju, kaip čia tau pagelbėjus. – A... Muntai? Jei dėl manęs skambini, tai nesistenk, – sukikeno Joska. – Tvarką pradėjo daryti pats Dievas. Dabar jau išsišiepė ir Muntas: – Va va, pačiu aukščiausiu lygiu. Tai tau ne Maskva. – Nesišaipyk prieteliau, juokas pro ašaras. Bet man vis tiek širdį paglostė. Pasirodo, praėjusią naktį Joskos kaimynkos Ligitos karvutė pastipo. Nei iš šio, nei iš to. Sveika, graži buvo iš vakaro, o kitą rytą negyvą rado. Nei Joska per daug džiūgavo, nei liūdėjo, tik priminė seną tiesą: – Kai žmogus labai suįžūlėja, pats Dievas jį į vietą pastato. Žinoma, bobai sukrėtimas, bet ar supras ji? Ar ims keistis? Ateitis parodys... Pasakyk, Muntai, kaip sekasi plunksna krebždenti? – staiga nusuko kalbą Joska. Žino jis, kad Muntas rašinėja. Atlėkęs į svečius ar paskambinęs vis paskaito Joskai savo rašliavą, paklausia nuomonės. – Paskaityt? – Aha... Apie būdelę. Kerštas būdelėje Jokių mokslų aš nesiekiau, todėl ir nepasiekiau, nebuvau nei šventas, nei ramus – knietėjo kuo daugiau išdaigų iškrėsti... Miestelyje prie Nemuno buvo didelis mokyklos sodas. Tame sode, atsirėmęs į kalną, kėpsojo lauko tualetas, mažytis, lentinis – lengvai virsdavo pastūmus. Grįždamos po pamokų namo tuo „taškeliu" naudodavosi mokytojos. Susikūriau keršto planą, pasislėpiau ir ėmiau laukti. Mano auka ėjo iš pamokų paskutinė ir nieko neįtardama, kaip visada, užsuko į būdelę. Vos užsikabino duris, prisėlinęs kojomis įsispyriau į kalną, o rankomis įsirėmiau į tualetą... Darbą atlikau akimirksniu ir lengvai. Būdelė griuvo ant žemės prispausdama duris, o viduje pasigirdo baisus klyksmas. Išsigandau, bet pakelti būdelę buvo ne mano jėgoms. Nusprendžiau nešti muilą, kol niekas nepamatė. Pavakare jau visas miestelis kalbėjo, jog kažkokie žaliūkai užpuolė namo einančią mokytoją , o jai įbėgus į tualetą, apvertė jį ir paliko likimo valiai. Milicija ilgai ieškojo nusikaltėlių, klausinėjo ir vaikų, bet mes nieko nematėm. Jaučiausi bjauriai, bet širdyje kirbėjo, kad atsilyginau savanaudei. Mes, vaikai iš atokesnių kaimų, gyvenome internate, įsikūrusiame antrame mokyklos pastato aukšte. Miegui turėjom lovas, bet maistą tekdavo atsinešti iš namų. Tris dienas jo užtekdavo, o ketvirtą tik duonutė likdavo, todėl penktadienį, pamokų pabaigos nelaukęs, lėkdavau namo prisivalgyti. Šita mokytoja viską puikiai žinojo, mat buvo internato auklėtoja. Pasišovė mokyti mane papildomai, savo namuose, ketvirtadieniais, kad neva nuo mokslų neatsilikčiau. O iš tikrųjų liepdavo jos vaiką prižiūrėti. Mokė matematikos, bet ką galėjau atsiminti, jei ji pasakodavo teoremas, o aš alkanu pilvu jos vaiką supdavau. Niekad nepasiūlė ko nors užkąsti – prieš pat vakarienę lauk išvarydavo. Iki šiol nesigailiu, kad atkeršijau. Nes ji mane išmokė neapykantos. – Joska? Ar klausaisi? – Šposininkas tu, Muntai. Paskaityk dar... Molio meistrelis Kai man buvo šešeri, tėvelis nutarė pastatyti karvutei tvartą. Prikirto panemunėje keletą vežimų karklų, sukalė į žemę kuolus ir apipynė tais karklais. Liko tik molio prikasti, tinkamai paruošti ir ant karklų sukrėsti. Mano vyresnysis brolis iki pietų sėdėdavo mokykloje, tai tėveliui padėdavau aš. Darbas buvo ne iš lengvųjų. Tėvelis kasė molį ir metė į krūvą, mamytė iš kūdros kibirais nešė vandenį ir pylė ant molio, o man, užkėlę ant arklio, liepė jodinėti po tą pliurzę, kad arklys kojomis ją minkytų. Kad molis būtų rišlesnis, dar sukapotų šiaudų įmesdavo. Tvartelio sienas pastatėm per mėnesį, o medienos stogui ir daržinei parsivežėm iš tėvelio brolio sodybos, mat jis su visa šeima buvo išvežtas į Sibirą ir pastatai ėmė griūti. Prasidėjęs lietus mūsų statybas pristabdė, užtai tėvelis gavo iš kolūkio atlyginimą už pusmetį ir, nulėkęs į miestelį, už visus pinigus pripirko gėrybių: dėžę vinių, ilgą pjūklą, vadinamą skerspjūve, ir keturis gabaliukus cukraus – visiems po vieną. Lietūs baigėsi, o balos liko. Vieną dieną, kai tėvelis išvažiavo parsivežti meistro, o mamytei atsirado reikalų pas kaimynę, nutariau laiko veltui neleisti ir sutvirtinti takelį nuo namo iki tvarto. Juk tėvelis svečią parsiveš, negi braidys abu po balas, statinius apžiūrinėdami. Pasiėmęs iš spintelės savo dubenėlį prisikroviau jį vinių, atsitūpiau kieme ir ėmiau juos vieną greta kito kalti į žemę. Darbas nesunkus, vinys naujos, švarios – smagu dirbti, tai stengiausi kaip išmanydamas. Vieną dubenėlį vinių sukaliau, tada kitą, vis patikrindamas, ar takelis tvirtas, vis šnairuodamas, kad dar ilgas galas likęs, susirūpinęs, kad tik vinių užtektų. Mano nuostabai viskas pavyko puikiai – nei liko vinių, nei pritrūko. Iš tos laimės sumaniau ir savo aliuminį dubenėlį patobulinti, mat nelabai patogus valgyti, per gilus. Apvertęs dugnu į viršų ėmiaus stuksenti plaktuku, vis dairydamasis, ar mamytė nepareina. Parodyčiau jai, ką sugebu, pasidžiaugtų. Laukti ilgai nereikėjo – užgriuvo visi kartu, lyg susitarę. Mamytė klausinėjo, ar neišalkau, atkišo pyragaitį, mat kaimynė ruošė vaišes. Ir tėvelis buvo patenkintas, kad taip greitai kiemas pradžiūvo. Visos nelaimės prasidėjo kitą rytą, kai meistras paklausė tėvelio, kur vinis paslėpęs. Dėžė, sako, tuščia. Kai tėvelis atsisuko į mane, paaiškinau, kad sunkiai dirbau, bet užtai nusausinau takelį. Meistras juokėsi pilvą susiėmęs, o tėvelis tik įsikabino į tvarto sieną. Bet mušti manęs meistras neleido, net pagyrė: vaike, turi galvą, toli eisi. Vinis tėvelis iškasė kastuvu, mes su meistru surinkom atgal į dėžę. O mano į blyną suplotą dubenėlį išmetė... Kai tvartelis buvo pastatytas, per tris savaites uždengėm stogą, o tada lentomis apkalėm daržinę. Paskui visi sutartinai kibom šienauti. Pjauti savo žolę tėvelis galėdavo tik labai anksti, nes nuo aštuonių ryto privalėjo šienauti kolūkyje. Broliui mokslai jau buvo pasibaigę, tai ir jis arkliu kinkyta grėbelka kolūkyje grėbė šieną, kartu su suaugusiais, nuo ryto iki dešimtos vakaro. O mudu su mamyte savo šieną grėbliais vartėm. Vakare grįžus tėčiui kraudavom jį vežiman ir veždavom namo. Tris vežimus prišienavom, o tai reiškė, kad per žiemą mūsų karvutei pašaro užteks sočiai. Kaip Joska dantis gydė Šįryt paskambino pats Joska ir paprašė patarimo: – Muntai, girdi, visur valkiojiesi, gal žinai, ką man su dantimis daryti? Vėl pradėjo skaudėti, iškilnojo. – Dantys – ne problema šiais laikais. Geriau paporink, kaip kaimynka laikosi? – Ligita? Ech, Muntai... Ta ir kare nepražūtų. Ogi buvo turtą apdraudusi, juk jau porą metelių bizniauja, pralobo iš žmonių ašarų. Už kritusią karvutę iš draudimo 3000 litukų atsiėmė, kitą gyvulį tik už 150 litų nusipirko. Ar ne biznis? Sausra, ganyklos išdegė, visi gyvulius parduoda – tokioms biznierkoms arba maistui. – Joska, tai ji specialiai? Šitą karvutę? – Kas žino... Negi įrodysi?... – Joska atsiduso. – O su dantukais man prastai, Muntai. Ir išklojo bičiuliui savo vargus: – Pernai nudardėjau vežimu į polikliniką. Dantistų kabinetai ten net du, bet abu antrame aukšte. Gal ir būčiau dviejų vyrų padedamas užkopęs, bet į registratūrą atlėkusi daktarė griebėsi už galvos: – Jazaumarja, jis mums kėdes sulaužys! Ir nuėjo visa delegacija kitos vietos ieškoti. Galiausiai nutarė, kad labiausiai tiks procedūrinis kabinetas – beveik laisvas, tik dvi moterėlės gulėjo žarneles prarijusios, skrandžio sultis lašino. Užkėlė mane ant kušetės, bet ta nuo mano svorio sulūžo, kiek ilgas išsitiesiau ant grindų. Tada seselės įgrūdo į procedūrinį mano vežimaitį, liepė gultis ant jo pusiau šonu, pusiau ant nugaros, apkamšė pagalvėmis ir sustiprinta brigada ėmėsi darbo: atitempė rankinę bormašinę, dėl geresnio apšvietimo net stalinę lempą palubėj pakabino. Bormašinės garsas pasitikėjimo nekėlė. Seselės susižvalgė, bet daktarė ryžtingai tarė: „Gręšim!" – ir vėl įjungė pragaro mašiną. Joska padūsavo, patylėjo mažumėlę ir tęsė toliau: – Tada ir nutiko tai, ko visi mažiausiai tikėjosi. Užmirštos moterytė su žarnelėmis klykdamos iš siaubo šoko per mane laukan. Baisiai skaudėjo dantį, bet neištvėriau: apsivertęs ant pilvo atsispaudžiau rankomis ir vargais negalais atsistojau. – Eikit visos velniop, – išlemenau. – Raukit, arba einu kartis, daugiau nekentėsiu. Tuo momentu įlėkė poliklinikos vedėja ir prišokusi bedė adatą man į veną. Dar spėjau pamatyti išsigandusį jos veidą. Kai atsibudau, nebeturėjau dviejų krūminių dantų, o burna buvo prikišta lignino... Ir skausmas nepalyginamai mažesnis. Padėjęs ragelį Muntas pirmiausia apčiupinėjo savus dantis. Įsitikinęs, kad nekliba, išsitraukė aptrintą sąsiuvinį ir sėdo rašyti savo ligos istoriją. Maudynės kūdroje Rudeniop į pirmą klasę suruošė ir mane: nupirko tris sąsiuvinius, o knygas gavau brolio kaip ir sandalus, mat buvo juos išaugęs ir išprašęs naujų. Mamytė iš maišo pasiuvo krepšį su petneša, kad lengviau būtų nešti. Nežinau kodėl, bet nuvežė į kitą mokyklą, o ne kartu su broliu. Pamenu gerai, kad po savaitės ketvirtokai įmetė mane į kūdrą ir ilgai neleido išlipti. Vos tik imdavau kabarotis į krantą, sugriebę sviesdavo atgal. Tik kai visai pamėlynavau, palikę nuėjo sau. Buvo rugsėjo vidurys, bet oras šaltas, kol parsiradau namo, visai suragėjau. Šiaip taip nusirengęs atsiguliau. Ryte mamytė žadina į mokyklą, o aš visas drebu. Liepė gulėti, o pati išėjo pas kaimynę pasiklausti, ką daryti. Grįžo jau abi kartu, ir kaimynė patarė duoti man karvašūdžio su karštu pienu. Bet kur ten nurysi – ėmiau vemti, žalios putos tik drimba iš burnos. Kaimynė išėjo ieškoti tėvelio, o mama suskubo lyginti dar nuo vakar šlapius drabužius. Pavakare tėvas išgarbino mane į miestelį pas daktarą, bet jo nerado. Kažkas patarė vežti į ligoninę, mat stipriai karščiavau. Ligoninėje jokių vaistų nedavė, nes niekas nežinojo, ką daryti, tik seselė dėjo šaltus kompresus. Kaip prabėgo pirmadienis ir antradienis, nepamenu, o trečiadienį lyg ir atėjo gydytojas, lyg ir liepė valgyti, kažką pririšo prie rankos. Po savaitės prabudęs pamačiau mamą, sėdinčią šalia. Seselės vis leido ir leido vaistus, o daktaras pasakė, kad gyvensiu. Ir tikrai ėmiau taisytis, net iš lovos buvo iškėlę, bet sukosi galva. Ligoninėje praleidau šešias savaites, paskui iki pat Naujųjų metų mokiausi namie. Mokytoja pareiškė į aukštesnę klasę nekelsianti – per daug esu atsilikęs. Vaikai mokykloje vadino mane žiopliuku, o tai visai atmušė nuo mokslų ir mokyklos nekenčiau. Stengiausi kuo daugiau padėti namuose mamytei, kad tik į pamokas nevarytų. Jau ir puskibirį vandens pakeldavau, iš kūdros per kelis kartus prinešdavau visą kubilą, ir malkos buvo tik mano žinioje, žinojau, kada atnešti ilgesnių krosniai, o kada trumpesnių – viryklei. Veršelių sargas Atėjo gegužė. Kartą, per vakarienę, tėvelis pareiškė norįs pasitarti. Mamytė liepė pirmiau pavalgyti, nes tėvo pasakėlės nepabėgs, taigi visi griebėm šaukštus. Man į lėkštę prie karšų bulvyčių buvo įdėta silkės uodega ir gerokai daugiau grietinės, nei visuomet. Silkės mamytė gavo mainais už bulves, mat tų turėjom sočiai. Ir pienelio namie būdavo visokio – rauginto, saldaus, ir grietinės, ir sviesto, kurio mamytė retsykiais parduodavo turgelyje. Ach, kaip kvepėjo silkių galvos, pakepintos ant žarijų, o paskui sutrintos ir marlėje surištos, kad kaulai po šaltibarščius nesimaišytų ir galėtum kimšti pilna burna. – Taigi, Muntai... – persižegnojęs prabilo tėvelis it koks suokalbininkas, – kolūkis pašarų pritrūko. Tinginiai neprisišienavo savo, tai iš kolūkio, bjaurybės, išvogė. Kolūkio karvės pieno visai nebeduoda, veršeliai kelinta diena nešerti... Taigi paganytum... Pirmininkas sakė, nenuskriaus, užmokės kaip suaugusiam. Vyrai aptvarą baigia pamiškėj tverti, ryt veršelius sugins. Pats fermos vedėjas tavim pasitiki! Oi, kas dėjosi mano mažoje širdelėje. Aš galiu ne tik malkas tampyti – ir kolūkiui padėti! Prišokęs pabučiavau tėvelį, o mamytė įtariai žvilgt: – Juk vaikas dar visai, ką čia sumanei, judošiau? Ar ėsti tau mažai? Kiti nei karvutės neturi – ir gyvena. Tėvas atsistojo: – Motin, sviesto galėtum ir daugiau parduoti, nupirktum vaikiui cukraus. Tuoj atšils, įdėsi jam karštos arbatos, o per šalnas į mano batus įsistos. Čia jau ir aš išsižiojau: „Tegul bus, kaip tėvelis pasakė", nes cukraus taip norėjau, kad net seilė nutįso. – Marš gulti, – burbtelėjo tėvas, – rytoj anksčiau kelsies, eisim tave darbinti. Kitą rytą kartu su tėveliu išėjom pasitikti veršelių. Ginė juos pats fermos vedėjas Plikšakė, raitas ant širmo arklio, ir dar keturi vyrai. 25 veršeliai šokinėdami artėjo prie pamiškės, kur laukėme mes, pasiėmę po botagėlį. Atginti apie tris kilometrus, gyvuliai nebenorėjo lakstyti, tik skabė žolę ir bemat sugulė pailsėti. – Na štai, Muntuk, tavo banda, dabar už ją atsakai, – tarė Plikšakė ir nenulipdamas nuo širmio atsegė planšetę su dokumentais. – Esi, vaike, dar nepilnametis, todėl sutarčiukę pasirašys tėvelis. Tėvelis buvo raštingas, mat po karo du metus dirbo apylinkės pirmininku, tai paėmęs sutartį garsiai perskaitė: „Už veršelių priežiūrą (keturis mėnesius) kolūkis įsipareigoja gale metų išduoti iš sandėlio po 1 kg grūdų už kiekvieną veršelį; kolūkis įsipareigoja kasdien priskaičiuoti po 1,5 darbadienio ir metų gale už kiekvieną darbadienį sumokėti pinigais valdybos nustatytą sumą. Muntas įsipareigoja kasryt, 7 valandą, išginti veršelius ganyklon ir saugoti nuo visokių pavojų neatsitraukdamas nuo bandos, kol sugins ją į aptvarą, tai yra iki 21 valandos. Pastebėjęs sergantį veršelį, turi nedelsdamas pranešti fermos vedėjui arba į kolūkio kontorą". Sutartį tėvelis pasirašė nė nemirktelėjęs, nes tai buvo tik formalumas, o ir sukūrė ją pats kartu su Plikšake. Fermos vedėjas pridūrė, kad nuo pirmininko greičiausiai gausiąs velnių, mat nė vienas suaugęs vyras tiek neuždirba, kiek man, vaikigaliui, pažadėta. Paskui Plikšakė išjojo kontoron, o tėvelis išėjo pietauti ir man pietų atnešti, prieš tai prigrasęs nepalikti veršelių vienų. Ganyti sekėsi puikiai, nepavargau, o apsipratę gyvuliai niekur nebėgo, tik spaudėsi vienas prie kito. Rytojaus dieną manęs aplankyti viliuku atburzgė patsai pirmininkas. Iš paskos ant arklio atšuoliavo ir fermos vedėjas Plikšakė. Pasisveikinę vyrai pasiteiravo, kaip sekasi. – Varge tu mano, vaikas su veršeliais lygus. Kaip toks atsakys, jei praganys gyvulius? – atsiduso fermos vedėjas. – Dėde Plikšake, – pašokau aš, – man vyresnis brolis padeda, – melavau, – tik dabar namo nubėgo, namai mūsų čia pat. Pirmininkas prunkštelėjo: – O kaip, Muntuk, mane žmonės vadina? – Tamošium... – pasakiau nieko nesuprasdamas. – Tai va, jis – ne Plikšakė, o Sakalauskas Viktoras, o aš – Bojarinas Povilas, supratai? Negražu pravardžiuot, vaike, nemandagu. – Paskui mirktelėjo man: – Gal girdėjai, kaip agronomą vadina? – Aha, Tenajus jis, o zootechnikas... – ėmiau sąžiningai vardinti nė neprašytas. – Visus tie nepraustaburniai pravardžiuoja, – susiraukė pirmininkas. – O už tavo atvirumą sutartį anspaudu patvirtinsiu, bet tik jeigu sutiksi dar penkiolika telyčių paimti. Tau juk jokio skirtumo – 25 ar 40 galvų, o už papildomus gyvulius grūdų pridėsim. Metai geri nusimato, bus derlius. Pardavę pusę veršelių rudenį algą pinigais sumokėsim. Tik prižiūrėk sąžiningi, juk supranti, ką patikėjom. Fermos vedėjas kasdien tave lankys, – pridūrė. – Pats pasirašė nuosprendį ant savo galvos... O jei gerai seksis, kitąmet vėl galėsi ganyti, supratai? – ir vyriškai paspaudę man ranką abu nuėjo. Auksiniai galiukai Tą vasarą didesnių nuotykių nenutiko. Likus dešimčiai dienų iki rugsėjo pradžios gavau įsakymą atvaryti bandą prie fermos, kur žėlė vešlus dobilų atolas, o nakčiai uždaryti veršelius tvarte, kad nebereikėtų sergėti. Veršeliai ramiai rupšnojo žolę, o aš landžiojau po fermos užkampius, viskas mane domino, o labiausiai fermos vedėjo namelis. Jame buvo poilsio kambarys ir kontorėlė, visą dieną užrakinta, mat vedėjas pasirodydavo tik anksti ryte, o paskui kažkur išlėkdavo. Tačiau kartą kontorėlės duris radau atidarytas ir nutariau atlikti kratą. Buvau tikras, kad Plikšakė ten slepia kažką įdomaus, antraip kam rakintų. Labiausiai mane sudomino cigaretės stalčiuje. Vienas pakelis buvo labai dailus, su 10-čia cigarečių, neįprastai ilgų, kvepiančių, auksiniais galiukais. Šalia gulėjo ir „Pamyras" – baisiai dvokiančių jo pakelių buvo prikrautas visas stalčius. Vaikštinėdamas po fermą buvau radęs kanaliuką, į kurį subėga srutos – gelsvai rudas skystis. Nutariau padaryti gerą darbą. Čiupęs iš stalčiaus glėbį „Pamyro" pakelių, atsinešiau prie kanaliuko ir ėmiau mirkyti cigarečių galiukus srutose. Merkiau cigaretę po cigaretės, tada po vieną guldžiau ant akmens džiovinti prieš saulutę. Darbas neužtruko, nes mitrumo man tikrai netrūko. Suginęs bandą tvartan, vakare surinkau cigaretes, sukaišiojau į pakelius ir nunešęs į kontorėlę sudėjau atgal į fermos vedėjo stalčių. Parėjęs namo tuoj pasigyriau, kad veršiai, gardžios žolės priėdę, gulėjo pavėsiuke, o aš, turėdamas laiko, „Pamyrą" gražesniu padariau – dabar fermos vedėjas su paauksuotais galiukais rūkys. – Ką čia nusišneki, vaikeli? – nustebo mamytė, o tėvelis tik supapsėjo pypkę: – Sakai, su filteriu padarei? Ar visą pakelį? – Visą stalčių, tėveli, ten daug jų buvo... – Nereikėjo kišti nagų, – tėvas ėmė juoktis. – Bet Plikšakė tau irgi kiaulystę iškrėtė – penkiolikos papildomų veršelių į sutartį tai neįtraukė. Gerai, kad klastą laiku pastebėjau ir liepiau popierius ištaisyti. Eisim rytoj abu, noriu pasižiūrėti, kaip jį nubaudei. Kitą rytą fermos vedėjas jau iš tolo ėmė šaukti: – Jadrištvai palki, velniuk tu! Pusę cigarečių turėjau lauk išmesti, o likusios smirda. Ir kas tave pamokė? – O kas tave pamokė vaikui penkiolikos veršių neužrašyti? – pakėlė balsą tėvas. – Manei, už dyką visą vasarą ganys? – ir atsuko vedėjui nugarą. – Rūpūžiokas... – nusispjovė nueidamas Plikšakė. – Velnio ant ožkos darytas, ne kitaip. Šišicas, Bliausna ir baidokas Tuo metu mūsų šeimoje jau buvom penki žmonės: tėtis, mama ir mes trys broliai. Jaunėliui Viktoriukui – vos trys metukai, bet pamokas ruošti jau gerokai trukdydavo. Augo tikras velniukas: ką pagriebs, to nepaleis, o jei atimti norim, visada sudraskom. Gavęs per nagus tuoj verkdavo, tai ir praminėm Bliausna. Gyveno mūsų namuose ir Šišicas – senelė. Buvo ji vokietė pavarde Ewa Blumen. Per karą su šeima atklydo į Lietuvą, bet artimieji žuvo, o ji nesugebėjo, o gal ir nenorėjo grįžti į tėvynę. Tėvas ją iš kažkur parsivežė Viktoriukui daboti. Bet netrukus sužinojau, kad buvo ir kita priežastis. Mes, vaikai, niekaip nesupratom, kodėl mamytė taip greitai tunka ir vis keiksnoja valdžią, kad priversta lygiai su kitais dirbti kolūkyje. Rudenį tėvelis išvežė ją pas Metelkevičaitę, kuri liepė guldyti mamytę į kažkokį skyrių, o grįžęs namo pasakė Šišicui, kad tuoj parveš darbelio. Tas darbelis ir buvo mūsų sesutė. Šišicas saugojo sesutę nuo Viktoriuko, kuris stengėsi viską pačiupinėti ir mamytė bijojo, kad akučių mažylei neišbadytų, o tėvelis su mamyte ėmė galvoti apie krikštynas. Mamytė patarė tėvui pasiskolinti iš Kunigundos pinigų (mat ji parduodavo pieną ir turėjo užsėpusi pinigėlio, nes gyveno viena) ir trečiadienį nuvažiuoti prie Nemuno apsipirkti. Trečiadieniais Nemunu atplaukdavo jūrininkų krautuvėlė, vadinama baidoku, ir joje viskas būdavo pigiau. – Nupirktum, tėvai, kilogramą silkių po 15 kapeikų sūrumėliui ir dar du kilogramus po 30 kapeikų, cukraus, kokį saldainį ir miltų, tų geresnių. Pyrago iškepčiau, obuolių, slyvų, grūšių yra – išvirsiu košių. Ir sau nusipirk, ko reikia: mielių ar ko tu ten dedi. Tik žiūrėk man, negerk virdamas, kad neprisvilintum, kaip aną kartą... Aha, reiškia, tėvas varys iš bulvių samagoną. O tas labai svyla, tenka nuolat maišyti. Tai gal ir man leis pasukti maišiklį? – apsidžiaugiau. Prašvitus trečiadienio rytui, šokau iš lovos ir ėmiau maldauti, kad tėvelis pasiimtų mane kartu prie Nemuno. – Tau į mokyklą reikia, o tai vėl atsiliksi, – spyriojosi šis, bet mamytė užtarė: – Paimk vaiką. Juk antrametis, kur beatsiliks. Iš piešimo nuolat penketukus gauna, mokytoja gyrė, kad prie meno Muntukas. – Gerai jau, – nusileido tėvas. – Iš pat ryto galvą išūžėt. Liepė motinai atnešti nuo aukšto karišką milinę, į vežimo galą įmetė glėbį šieno, o kai patogiai įsitaisiau, užklojo miline, kad nesušalčiau. Vežimo priekyje ant dviejų pasosčių įsitaisė kaimynai ir klegėdami pajudėjom. Rodos, tik įsėdom, o jau leidžiamės nuo kalno, ir pačiu laiku. Žmonių dar neprisirinkę, baidokas manevruoja norėdamas kuo arčiau kranto priplaukti. – Prašom, prašom vidun, – ėmė raginti jūreiviai, – pas mus pigiausiai, spec. aptarnavimas jūrininkams, o kad planus greičiau vykdytume, tai ir visus kitus aptarnaujame. Sugužėjom į ankštokas patalpas ir akys apraibo nuo prekių gausybės. Tikrai viskas pigu, o dar kapitonas pamojo man pirštu, atkimšo butelį „Citro" sakydamas: – Vaišinu, tave, bernužėli, o tu visiems pasakok, kiek čia visko yra labai nebrangiai. Tik butelio neišsinešk, atiduok pardavėjui, – ir dingo, kažkur gilyn nueidamas. Pinigėlius, žinoma, visi paliko iki kapeikos ir dar vynui susimetė. Parvažiavom namo su daina, bet mamytė pasitiko nelinksma: – Gal jau balių pradedi, tėvai, kad kepurė ant šono? Juk žinai – pinigai skolinti. Tėvas numojo ranka: – Gyvenimas geryn eina. Na, patvarkėm buteliuką vyno visi susimetę. Na, nebūk jau tokia nagas... Kaip Joska silkes pirko Bevartydamas rajoninę spaudą, Muntas labai nustebo: pačiame pirmame laikraščio puslapyje puikavosi dvi Joskos nuotraukos. Pirmoje Joska guli ant žemės minios viduryje prie greitosios pagalbos automobilio, o prie jo pasilenkusi medikė. Antroje – uniformuoti vyrukai Joskos vežimaitį krauna į bortinį automobiliuką. Po nuotraukomis tik data ir parašas: „Gaisrininkai gelbsti net mūsų sunkiasvorį". Muntas čiupo telefono ragelį ir surinko Joskos numerį. – Žmogeliuk mielasai, tu – rajoninio laikraščio „Tautos balas" pirmame puslapyje! – Šito ir tikėjausi, – ragelyje pasigirdo liūdnas Joskos boselis. – Jau nė savo reikalu negaliu nueiti be spaudos dėmesio! Tikri begėdžiai, visur persekioja... – Joska, nepolitikuok! Greičiau klok, kas nutiko. Lėtapėdis Joska pradėjo iš lėto, paskui įsisiūbavo: – Žinai, Muntai, užsinorėjau sūrumėlio. Man viskas prėskai priklauso, be druskos. Neištvėręs myniau į miestelį silkutės parsivežti. Tik va, išėjo kaip toj dainoj: anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio. Mūsų prekybos centras pastatytas ant statoko kalniuko. Ant jo tai aš užvažiavau, bet su savuoju vežimėliu niekaip pro parduotuvės duris netelpu. Pamačiusi manuosius bandymus, atbėgo kasininkė ir patarė važiuoti į naująją „Saulutę", ten esą viskas invalidams pritaikyta, galėsiu karališkai po parduotuvę važinėti, nes takai platūs. O ir prekių visokių... Apsidžiaugiau: dabar tai pavaidinsiu, tarp žmonių panardysiu, ir didžiausiu greičiu pasileidau žemyn nuo kalniuko. Šitaip beriedant tik brakšt ir išsijungė elektronika. Čiupau mechaninį stabdį, bet anas tik per variklį stabdo. Greitis, matyt, buvo per didelis, variklį išrovė, ėmė suktis visas kartu su ratais. Išsigandęs įsikibau į vežimo priekį, laikausi, kad tik nenukrisčiau. Ilgai laukti neteko – perskridęs gatvę kaip rėžiausi į šaligatvio bortelį... Lėkiau oru gerus tris metrus, persiverčiau per galvą ir plestelėjau per metrą nuo ežero. Palengvėle pajudinau rankas, kojas... Lyg ir neskauda. Žinai juk, Muntai, kad be pagalbos atsistoti negaliu. Kojos sunkios – neišvinduosi. Ėmiau šliaužti prie vežimėlio – labai rūpėjo, kas iš jo liko, todėl visai nekreipiau dėmesio į žioplius. Pamatęs vežimaitį supratau, kad mano kelionės pasibaigė ilgam... O buvo dvylikta valanda – pats pietų metas ir dar miestelio centre. Galvą aukštyn kėliau be jokio entuziazmo. Nuojauta manęs neapgavo: per žmones nieko daugiau nesimatė. Stengiausi nekreipiau į juos dėmesio, tik siaubas ėmė pagalvojus, kaip dabar penkis kilometrus namo parsirasiu. Kilstelėjęs pamačiau žmonių ir iš mūsų kaimo, bet jie artyn nėjo. Gulėjau kniūbsčias, rankomis užsidengęs galvą – nors taip bandžiau pasislėpti nuo smalsių žvilgsnių. Iš nevilties ir gėdos biro ašaros. Atlėkė greitoji, bet ilgokai ūkavo jos sirena, nes pro žioplius iki manęs nelengva buvo prasibrauti. Greitosios medikus pažįstu kaip nuluptus, tenka dažnai bendrauti. Pasakiau, kad viskas laimingai baigėsi, kad mašinų gatvėje nebuvo, todėl tik susitrenkiau mažumėlę. Paprašiau vaistų nuo nervų. Buvo greit atidarytos galines greitukės durys, ant grindų paklotas čiužinys, galas nuleistas žemyn. Du vyrukai padėjo man atsistoti, bet įsikabaroti į greitąją neįstangiau. Tada vieni ėmė iš vidaus už rankų traukti, kiti už kojų stūmė... Felčerė paskambino gaisrininkams, turėjusiems bortinę mašiniukę, kad jie mano vežimą pargabentų. Bent pusšimtis žioplų savo mašinomis lydėjo greitąją iki pat mano namų. Taip ir nesupratau, iš draugiškumo, ar tik iš paiko smalsumo, kur ir kaip gyvenu, – užbaigė pasakojimą Joska ir ilgam susimąstė. Joska laukė Munto savo trobos kieme ir atrodė nepatenkintas. Paklaustas, ar nepapasakotų dar kokios istorijukės, trumpai drūtai atkirto: – Tik ne spaudai. Muntas prašė pagalvoti, pažadėjo visada duoti perskaityti, ką pats parašęs. – Kai parodysi, kad tavo išspausdino, tada ir aš atversiu velniui dūšią, – mirktelėjo Joska. Sukirto rankomis. Teko Muntui grįžti prie savų prisiminimų – nenorėjo tokio draugo prarasti. Rašalo bombikė Jaunos mokytojos su manimi neprasidėdavo, kariavo tik senosios. Kurso kartoti likau ne tik pirmoje klasėje, bet ir penktoje, taigi septintoje buvau visa galva aukštesnis už bendraklasius. Pavasarį atkėlė jauną geografijos mokytoją. Rengėsi ji skoningai – baltas sijonukas, gelsva palaidinukė, bet buvo labai griežta, per pamokas dūkti neleisdavo, todėl dažnai atsidurdavau už durų. Trečiąkart išvytas iš klasės nutariau jai atkeršyti, nes kitą pamoką kviesdavo atsakinėti, ir, aišku, parašydavo dvejetą. Nusipirkau plastilino ir nulipdžiau indelį, į kurį tilpo visas buteliukas rašalo. Per pertrauką padėjau tą rašalo bombikę ant mokytojos kėdės ir, pagrūmojęs vaikams, kad tylėtų, ėmiau laukti jos ateinant. Kad klastos nepastebėtų, atsistojau prie lentos ir, vos įžengė į klasę, pareiškiau norįs atsakinėti. Planas pavyko. Mokytoja nežiūrėdama prisitraukė kėdę, klestelėjo, bet jau nesistojo, o verkė, nes rašalo net ant grindų pritiško. Pasiėmęs knygas išėjau namo. Rytojaus dieną direktorius atvažiavo pas tėvą, reikalavo užmokės už naujus rūbus arba perduosiąs mane milicijai. Tėvas nenorėjo daugiau leisti į mokyklą, bet tada visi privalėjo mokytis arba sėdėti kolonijoje. Taigi grąžino atgal, tik sėdėti dar ilgai negalėjau. Skubus reikaliukas Ta pati septinta klasė, prieš Naujuosius metus. Mokykla gavo dešimt porų slidžių, naujutėlaičių, dailučių. Nagingesni vaikai, vadovaujant pačiam direktoriui, prisukom apkaustus ir jau po valandėlės išlėkėm slidinėti. Čiuožėm, kol akyse žalia ėmė darytis. Buvom neapsakomai laimingi. Bet vieną dieną, artėjant žiemos atostogoms, direktorius liepė sukrauti slides į jo volgą ir išsivežė, o kai susirinkom po Naujųjų pareiškė, kad slides kažkas pavogė. Niekas juo nepatikėjo, bet pavogė, tai pavogė. Slides galim ir patys pasidaryti, tik reikia uosinių lentų. Tokių buvo sukrauta mokyklos sandėlio pastogėje. Su draugu sutarėm atsinešti iš namų pjūkliuką, paslėpti prie sandėlio, pabėgti iš paskutinės pamokos ir lipti į pastogę lentų slidėms pjauti. Paskutinė pamoka buvo muzikos – dvi klasės eina kartu dainuoti, taigi niekas nepastebės, kad dingom. Uosis kietas medis, pjovėsi sunkiai, todėl užtrukom. Man net vanduo užvirė. Pašokinėjau ant vienos kojos, ant kitos – nepraeina. Draugui sakau: „Nebegaliu kentėt, noriu sisiot, ką daryti?" Bėk, sako, į pastogės galą, ten yra dideli plyšiai. Iškišk savo kraniuką ir drožk. Rado mat bėdą. Jau aptemusiom akimis įgrūdau į tarplentį ir kad paleidau, net gera pasidarė. Tuo tarpu mokytojas paklausė vaikų, kur aš, tie ir pasakė per langą matę vaikštantį aplinkui sandėlį. Mokytojas kaip įgeltas pašoko: „Sugausiu neklaužadą, ausis nusuksiu, žinos, kaip per mano pamokas po langais trintis", – ir išlėkė. Tik išgirdau: „Bleeedės, meeeža!" Mat jis galvą užvertęs žiūrėjo, kas ten sandėlio pastogėje krebžda, ir aš tiesiai ant jo plikos galvos... Sustoti nepajėgiau, o jis, matyt, slidinėjo ant sniego ir pasitraukti negalėjo. Rytojaus dieną ausį nusuko, bet simboliškai. Patikėjo, kad būtent taip ir buvo. Po daugelio metų susitikę juokėmės tą nuotykį prisiminę, sakė, kitą tikrai būtų primušęs, bet manimi tikėjo. Kur saldumas gyvena Kinkos dreba, bet prisiverčiau parašyti gryną tiesą, nors koks ten iš manęs rašytojas... Taigi vasarą stuktelės šešiolika. Po mūsų klase buvo senoviškas rūsys. Sutempėm į jį ką naudingesnio radę ir įsirengėm poilsio kambarėlį. Dirbo mokykloje toks rusų kalbos mokytojas – dailiai nuaugęs, sportiškas, aukštas, gerų žydrų akių, visad linksmas. Sutarėm neblogai, jis ir patarė įsirengti rūsyje slaptą poilsio vietelę. Abu su Vycka iš 8-tos klasės taip ir padarėm: atokiame rūsio kampe vieną ant kitos sukrovėm pusmetrį plytų, ant jų uždėjom mokyklinę lentą – išėjo platus gultas. Naktį iš internato nudžiovėm du čiužinius, dvi pagalves ir net vieną apklotą. Bet žiemą ta slėptuve naudodavomės retai – tik kai iš pamokų pabėgdavom. Mūsų klasės auklėtoja buvo vardu Onutė, 30-ties metelių, o mokė rusų kalbos. Gyveno ji su invalidu mokytoju be kojos, vaikščiodavusiu su kriukiu ir daužydavusiu stalą, kad mokiniai tyliai sėdėtų. Nemėgau jo, nes buvo piktas, o Onutė – priešingybė: smulkutė, daili it lėlė. Viena popietę pasikvietė ji mane į tuščia klasę ir sako: „Muntai, būk žmogus, leisk man nors savaitėlę pailsėti. Tave jau ir naktimis sapnuoju. Kodėl toks negeras, ką?" Nežinodamas, ką atsakyti, spoksojau pro langą, tik staiga pajutau, kad auklėtoja mane stipriai stipriai apkabino. Pašokau, bandžiau spurdėti, bet jėgos buvo nelygios, spaudė prie savęs vis stipriau, o ir noras priešintis staiga dingo. Buvom vienodo ūgio, puikiausiai jaučiau jos iškilimus, netgi širdies plakimą, darėsi taip gera, kad vos nenualpau. Visas ėmiau drebėti, o ji viena ranka glostinėjo man nugarą ir vis kartojo: „Na būk gerutis". Tie žodžiai iki šiol skamba ausyse. Kai paleido, net tūptelėjau, taip sunku buvo stovėti, ir jau pats norėjau prisiglausti, bet ji tik taisėsi palaidinukę, pureno sijonėlį, nes koridoriuje pasigirdo žingsniai. Visa įraudusi šypsojosi, kad palaužė neklaužadą, pagrūmojo ir pridėjusi prie lūpų pirštą dingo koridoriuje. Niekam nepasakojau, bet jau žinojau, kur saldumas gyvena ir vis dažniau žvilgčiojau į mergaites – jau kitomis akimis: kaip šita prisispaudus elgtųsi? O kažin kaip ana? O mokytojai stebėjosi: kas tam Muntui nutiko, kažkoks nesavas. Gyvenimo pamokėlė Vieną dieną pabėgau iš matematikos pamokos ir pasislėpiau mūsų su Vycka slėptuvėje. Gulėjau ant gulto ir svajojau, ką čia tokio prasimanius, tik staiga išgirdau prislopintus balsus: chi chi, cha cha. Pašokau kaip įgeltas, jofansi, gražuolis rusų kalbos mokytojas ir Onutė, susikabinę už rankučių, artėja prie mano guolio. Žaibiškai nėriau po gultu, ten ir dieną prieblanda, bet jiems niekas nerūpėjo. Ach, kaip gailėjau mokytojos, kai dejavo. Vienąkart vos iškenčiau neišlindęs. Galvojau, griebsiu plytą ir suvarysiu tam cholerai į galvą, kad mokytoją skriaudžia. Kol svarsčiau, koks turėtų būti smūgio stiprumas, situacija pasikeitė. Iš pradžių tik mokytoja buvo nuogutėlė, bet kai pamačiau, kad ir jo rūbeliai lekia į šalis ir kad tas kadaruojantis niekuo nesiskiria nuo mano, pradėjau suprasti, kas vykta. Kuo atsargiau, kad manęs nepastebėtų, sekiau jų veiksmus apgailestaudamas, kad mokytoja raitosi ne ant manęs, bet vis tiek kelnės buvo pilnos. Nesmerkiau jų, priešingai, išėjęs iš rūsio jau nebebuvau kvailelis, ta pamoka labai pravertė. Rytojaus dieną vaikštinėjau išsišiepęs iki ausų. Mokytojai tuoj pastebėjo pasikeitimus, Onutė pirmutinė paklausė: „Kas nutiko, Muntai? Man tai gali pasisakyti..." Tik po dviejų savaičių prisipažinau, jai primygtinai reikalaujant. Šoko ant kaklo, prašė neišduoti, siūlėsi eiti į tą pačią vietelę ir dabar jau aš būsiąs viršuje. Bet man pakako, kad įsigijau sąjungininkę. Obuolių vagys Aš aštuntokas. Kadangi du metus kartojau kursą, esu vyras kone su ūsais, o mintys apie mergaites neduoda ramybės. Taip norisi kuo nors pasigirti, pasirodyti prieš kitus vyriškesniu, pranašesniu. Pamokos visiškai nerūpi. Į miestelį atkėlė milicijos įgaliotinį ir apgyvendino name prie mokyklos, mat jis sutiko vyresnėms klasėms dėstyti fizinį. Buvau sportiškas vyrukas, todėl naujasis įgaliotinis-treneris pasikvietė į namus kaip rimtą svečią. Pakalbėję nusprendėme suburti krepšinio komandą, aš, žinoma, būsiąs kapitonas. Užriečiau nosį. Jau tą pačią dieną buvo suburta dvylikos vaikų komanda. Igaliotinis ėmė vaikyti mus iki nukritimo, ir drausmė bei pralietas prakaitas greitai atsipirko: pavasarį rajono mokyklų tarpe užėmėm pirmą vietą. Taigi sportavom atkakliai, tik štai su kamuoliais bėda. Susidėjom pinigėlių kiek kas turėjom ir mudu su Vycka išsiruošėm ieškoti kamuolių į kitą rajoną anapus Nemuno – į tenykštę parduotuvę. Nors ir atodrėkis, pasiėmėm slides, kad mažiau į sniegą klimptume. Tačiau kitame Nemuno krante buvo asfaltas, slidėmis nepašliuoši, tad likusius kilometrus nutarėm įveikti pakeleivinga mašina. Įkišę slides pakrūmėn jau ruošėmės eiti, kai staiga išgirdom balsus. Nuo kalno link Nemuno leidosi keturi vyrai, nešini kažkokia dėže. Nutempę dėžes atokiau nuo kelio, uždengė ją antklodėmis ir apkasė sniegu. Susižvalgėm su Vycka, o galvoje akimirksniu subrendo naujas planas. Buvo kovo pabaiga, temo anksti, todėl, paskubomis nupirkę du kamuolius, skubėjome grįžti prie Nemuno ir dar šviesoje įvertinti padėtį. Netrukus jau žinojome, kad vyrai po sniegu paslėpė obuolius. Matyt, ant kalno gyvenę žmonės anksti ryte veš juos turgun. Suktis teko staigiai. Grįžom į internatą, čiupom rogutes – ir atgal. Penki kilometrai į vieną pusę, o dar per apsnigtą Nemuną – ne juokas, todėl tempti rogučių pasikvietėme vieną dručkį, o patys slidėmis čiuožėme. Obuoliukai svėrė gerus 100 kilogramų. Kol, uždėję dėžę ant rogučių, važiavome pakele, buvo juokas. Bet tik nuo kelio – rogutės į sniegą iki pat žemės sminga. Tačiau vis tiek nepalyginamai lengviau nei ant pečių nešti. Persikapanoję per Nemunėlį į savo pusę, išsekę ir šlapi sugriuvom ant dėžės, o truputį atsipūtę, slides pririšę prie rogių, ėmėm kėblinti link mokyklos. Kojos nebeklausė, todėl nutarėme grobį palikti šlaite. O kadangi dručkis vienintelis buvo sausas, nuvilkę jo paltuką liepėm iš visų jėgų dumti į internatą ir iškepti mums bulvių, kurių sandėliuke turėjau visą maišą. Dėžę uždengėm dručkio paltuku, gražiai apkamšėm, užmetėm sniego. Nebevaliojom net keiktis, tik inkštėm ir, vos lovas pasiekę, kritom it negyvi. Dručkis bulvyčių buvo prikepęs, bet suvalgėm jas tik kitą rytą, pusryčiams. Nusiuntėm jį surinkti obuolių, mat vakar nešėmės prisikrovę į užančius, bet nei vieno taip ir neparsinešėm – iš to nuovargio visus pakeliui išmėtėm. Na štai, šią rašliavą ir daviau paskaityti Joskai. Ilgai tylėjo Joska, gal net užsnūdo, o pagaliau sujudėjęs, sukrutėjęs išlemeno: – Tik nesakyk, kad vienas obuoliukus suvalgei... Nemunas eina Dručkis apsisuko per nepilną valandą, parėjo obuolių pririnkęs visą medžiaginį krepšį, tačiau žinių parnešė blogų: grįždamas sutikęs kirviu nešiną mokyklos kūriką, traukusį mūsų pramintu takučiu, šlaito link. Matyt, prireikė žmogui šluotkočių ar dar kokio kipšo. Jei ras obuolius – mums galas. Pasitarę prisiekėm, kad obuolius kol kas valgysim tik trise, pasislėpę, ir niekam nė žodelio, kol situacija taps aiškesnė. Aš drausmingai dalyvausiąs pamokose, o Vycka iš tolo, nesukeldamas įtarimo, seks kūriką. Antrai pamokai pasibaigus lauke pamačiau Vycką ir nustėrau: buvo labai jau storas, vos vos suteko striukė. Jo atneštus obuolius sukrovėm į du kibirus ir užrakinom sandėliuke. Dar kartą aptarėm saugumo planą: sutemus dėžę su obuoliais paslėpsim į saugesnę vietą. Vycka į pamokas neis, o nugvelbs antklodžių ir pristatys į rūsį – mūsų slaptavietėn. Dručkiui nieko nesakėm, nes buvo skystas, galėjo išduoti. Sutemus dviese viską sutvarkėm. Rytojaus dieną obuolius jau valgė ne tik mokiniai, bet ir mokytojai – negi atsispirs tokiai pagundai pavasarį. Ir įgaliotiniui jie labai patiko, tik kartą pasipiktino, kad visa mokykla pilna graužtų, nes pirmą dieną ir graužtus suvalgydavo, o antrą jau išpaiko, ėmė mėtyti. Obuoliukai greitai tirpo, jau ir pasitaupyti pats laikas, bet po savaitės iškvietė mane į direktoriaus kabinetą. Supratau, kad dabar jau amen, bet direktorius nešaukė, kaip įpratęs, o tik perspėjo: „Būk protingas, tik žinodami visas smulkmenas galėsime padėti, nes už obuolius iškelta baudžiamoji byla, ir ne pas mus, o ten, iš kur obuoliai". Kabineto kampe įsispraudęs tūnojo Vycka ir man sušnibždėjo, kad įgaliotiniui nieko neišdavęs. Manęs paklausė, iš kur pavasarį užderėjo tiek obuolių. Tylėjom abu su Vycka ir mąstėm, nors mąstyti nebuvo ko, mat kaimyninio rajono milicija telefonu paskambino direktoriui ir teiravosi, ar nepastebėjęs vaikų, valgančių obuolius, nes kitoj pusėj Nemuno dingo 100 kilogramų. Įgaliotinis dar bandė užtarti, esą nesąmonė – tiek vaikai nepaneštų, bet aš geranoriškai prisipažinau: taip, parsitempėm dėžutę, kai kamuolių ėjom pirkti. – Lėkit atsiprašyti Kalibato, o dar geriau gaukit jo raštišką patvirtinimą, kad neturi pretenzijų, – plykstelėjo įgaliotinis. – Susitaikykit arba keliausit į cypę. Byla jau iškelta. Pašokom kaip įgelt – ir pro duris. Įkandin dar išgirdau: „Prie katilinės guli šešių metrų ilgio lenta, pasiimkit su savim, kad lengviau pasiektumėt kitą krantą". Nemune visur jau buvo matyti vanduo, tik pats upės vidurys dar aptrauktas ledu. Sujungėm kelnių diržus, dar ir mano striukės diržą, išėjo kone trijų metrų ilgio „virvė", kurią pririšom prie lentos, kad galima būtų ją vilkti. Eiti abiem su Vycka nebuvo reikalo, todėl išsiruošiau aš vienas. Nusimečiau striukę, likau tik su sportiniu treningu, mat jei įlūšiu, striukė trukdys išsikapstyti. Prie kranto vandens buvo iki tarpkojo, bet šalčio nejaučiau. Tempdamas paskui save lentą ilgokai slidinėjau, kol pasiekiau upės, šioje vietoje apie kilometro pločio, vidurį. Kitoje pusėje vanduo nė kelių nesiekė, tad į krantą išlipau sėkmingai. Numetęs lentą ėmiau bėgti į kalną, kad sušilčiau, galų gale įvirtau pro Kalibatų duris. – Jėzau Marija, iš kur tu, vaikeli? Visas šlapias... – nustebo moteriškė. O aš tik lendu prie ugnies ir spaudžiu vandenį iš kelnių. Kai mano kelnės jau buvo padžiautos, iš lauko atėjo pats šeimininkas Kalibatas. Sužinojęs, kokiu aš reikalu, ėmė įdėmiai mane apžiūrinėti: – Netikiu, vaike, kad tokią sunkią dėžę pakėlei. Mes, suaugę vyrai, keturiese vos pavilkom. Nesileidau į ilgas kalbas, iš užančio ištraukiau sąsiuvinį ir parkerį ir pasakiau, kad jei neparašys, jog dovanoja, tai mažiausiai meteliams atsidursim kolonijoje. – Kai atlyginsi nuostolius, tada ir dovanosiu, – į kalbas nesileido Kalibatas. Prašiau, kaip tik mokėjau, sakiau, kad Nemunas bet kurią akimirką gali pajudėti, bet aš liksiu čia ilgam, jei to rašto neparašys. O pinigai bus grąžinti, kai Nemune ledų neliks, kai galėsiu valtimi atplaukti. Aš jų pasiskolinsiu, o paskui per atostogas atidirbsiu statybose. Galiausiai Kalibatas nusileido: parašė, kad nuostoliai jau atlyginti ir jis man dovanoja, o tai reiškė, byla bus nutraukta. Išpešė pažadą sumokėti 75 rublius, begėdiškai daug, bet ką darysi, teko pasižadėti... Sąsiuvinį įgrūdęs užantin įšokau į šlapias kelnes ir leidausi bėgti prie upės. Dieve mano, vandens pakrašty nebėra, reiškia, ledas pajudėjo. Neturėjau kitos išeities: čiupau lentą ir žengiau į vandenį. Žmonės kitame krante kažką šaukė, bet jų nesupratau, tik pasiekęs upės vidurį pamačiau, jog link manęs artėja kalnai ledų – Nemunas eina. Milžiniškos lytys lipo viena ant kitos, grasindamos sutraiškyti ne tik kojas, bet ir mane visą. Neprarasdamas šalto proto metras po metro slinkau kranto link, o ledų lavina grėsmingai artėjo. Lentą numečiau, šokinėjau nuo lyties ant lyties, skubėdamas ištrūkti iš upės vidurio. Laimei, arčiau kranto tėkmė lėtėjo ir nebebuvo tokia pavojinga. Kėliausi per upę geras dvi valandas, į krantą išlipau keturiais kilometrais žemiau – taip toli nuplukdė mane lytys. Kritau ant žemės ir tik tada pajutau baimę suvokęs, iš kokio pragaro ištrūkau. Juk reikėjo vienos klaidelės ir būčiau sutraiškytas. Konjakas Nebuvau labai šlapias, bet purtė šaltis. Iš nevilties ėmiau daužyti žemę kaip koks musulmonas, atsiklaupęs, linguodamas visu kūnu trankiau kumščiais sniegą. Kažkas pyptelėjo. Atsisukęs už dešimties metrų pamačiau direktoriaus volgą. Bet laukan niekas nelipo, tik priekinės durelės prasivėrė, ir išgirdau direktoriaus balsą: – Tai visgi išgelbėjai mus nuo cypės. Eikš greičiau, o tai peršalsi... Automobilio kampe susigūžęs tylėdamas sėdėjo mūsų įgaliotinis. Direktoriaus rankos drebėjo, jis laikė apglėbęs nugertą konjako butelį. Gurkštelėjęs ištiesė man: – Išgerk, kiek valiosi. Patyrei šoką ir dabar nieko nejauti, bet tuoj atsipeikėsi ir gali susirgti, nes esi peršalęs ir išvargęs. Tokio stipraus gėrimo dar nebuvau ragavęs, tik vyno, ir tai saldaus. Trūktelėjau iš to gražaus butelio, bet nelabai skaniai nusirijo. O direktorius neatlyžo: – Tu jau visas vyras, lupk dar, geriau pasijausi. Žinoma, lupau dar ir dar, atsirado net šokoladinis saldainis. Suvalgiau – ir tikrai pagerėjo, kūną užliejo maloni šiluma. Daugiau jie nesiūlė, čiulpė patys, o pastebėję, kad pralinksmėjau, paklausė: – Rašytinį dovanojimą gavai? Oi, kaip ėmiau riesti nosį! – Tik pinigučių senis didelių užsiprašė. Man buvo gera, šilta, murksojau ant galinės sėdynės ir klausiausi, kaip jiedu samprotauja. – Tu, Muntai, savo kaltę išpirkai su kaupu, – pagaliau prabilo įgaliotinis. – O ar bent pagalvojai, kad mudu su direktoriumi viena koja jau buvome kalėjime? Matyt, pats Dievas tave saugo. Jei būtum nugarmėjęs pas žuvis, mes ryt jau sėdėtume, nes liepėm tau eiti per lūžtantį ledą. O dėl pinigų, – pridūrė, – patys pasirūpinsim. Taip ir buvo, visus reikalus jie sutvarkė. Aš buvau nubaustas tik dėl akių, atseit savavališkai ėjau per Nemuną. Mudu su Vycka už obuolių vagystę pašalino iš komjaunimo, nors iš tiesų komjaunimo susirinkime niekas už pašalinimą nebalsavo, nes pareiškiau: – Veidmainiai, obuolius visi ėdėt, tai nusibauskit dabar save, o aš pats išeinu. Ir numėtęs bilietą ant stalo išėjau namo. Kitą dieną sužinojau, jog niekas nebalsavo. Bet sekretorė paaiškino, kad vis tiek esu išmestas, kad kitaip negalima. Tokia tada buvo tvarka. Ir iki šiol Lietuvoje ji nelabai pasikeitė. *** – Žmogui neleista žinoti, kada mirs, antraip po valandos išprotėtų, – staiga prabilo Joska. – Kas tau, prieteliau? – Muntą net šiurpas nukrėtė. Jau norėjo čiupti telefono ragelį ir kviesti Joskai daktarą, bet tas nusijuokė: – Manai, išprotėjau? Kvailys tu, Muntai. Tiesiog šį tą prisiminiau... Gali užsirašyti, jei nori. Pamiršęs daktarus Muntas čiupo savo istorijų sąsiuvinį. Kaip Joska palubėj skraidė – Tai buvo prieš gerus aštuonerius metus, kaip dabar pamenu – sausio 17-ąją. Tą nelemtą dienelę sveikata šlubavo, širdis plazdėjo, todėl vis gulinėjau. Vaistų turėjau visokių, tai susikroviau ant spintelės greta lovos. Ir du kraujospūdžio aparatai buvo paruošti darbui, nes mano kraujospūdis šokinėdavo. Vakare pradėjo skaudėti krūtinę. Gulėdamas įjungiau televizorių, kad kambary šviesiau pasidarytų, bet garsą užsukau visiškai, nes ir mažiausias krepštelėjimas buvo siaubingas. Šiaip taip pats pasimatavau spaudimą, kuris buvo beveik normalus, ir išgėriau vaistų, bet skausmas vis didėjo. Kambaryje gulėjau vienas, jei nekviesdavau, niekas ir neužeidavo, taip jau buvom įpratę, o ir triukšmo aš vengiau. Baisiai kamuodamasis pagrabaliojęs ant spintelės apčiuopiau analgino pakelį. Išlupau dantimis tabletę – ir tai buvo paskutinis mano veiksmas, kurį prisiminiau. Dar bandžiau poteriauti, bet suvokiau, kad jau viskas, išeinu... Staiga subraškėjo ausyse ir pasidarė taip lengva, taip gera, lyg būčiau iš po uolos išlindęs. Nustebęs ir laimingas kiaurai sienas apskriejau ratu namus, stabtelėjau prie lempos palubėj. Pažiūrėjęs žemyn išvydau ant lovos gulintį savo kūną – didelį, bejėgį, perkreiptu veidu. Staiga sutemo, kažkokia jėga įsuko į verpetą, pasigirdo švilpesys. Pasiutusiu greičiu kažkur skriejau, bet tik akimirką. Kaip staiga sutemo, taip staiga ir prašvito. Mane apsupo susirūpinę veidai, kūnai it migla, ir galvoje suskambėjo įsakymas, lyg ir: „,Tau ko čia reikia? Dink, dar ne laikas". Paskui „Marš atgal...", vėl subraškėjo ausyse, sumirgėjo akyse, vėl ant krūtinės lyg akmuo užriedėjo, bet jau nebijojau nieko – tarsi būčiau naujų jėgų įgavęs. Pakrutinau rankas, kojas – viskas gerai, skausmas tapo pakenčiamas. Iki pat ryto neužmigau, gulėjau visas šlapias. Ryte pakvietė gydytoją, bet jaučiausi daug geriau, o gydytojas pasakė, kad vaistai puikūs, kad ir toliau juos gerčiau ir netaukščiau nesąmonių apie visokius šešėlius ir skraidymus. – Štai, Muntai, kokie reikaliukai, – atsiduso Joska. – Kam papasakoju, nieks netiki. Bet taip buvo. Ir Joska ilgam įsispoksojo į lango stiklu ropinėjančią musę. – Kiek dabar sveri, bičiuli? – nejaukią tylą nutraukė Muntas. – Sublogau mažumėlę... – Joska išsišiepė. – 275 kilogramus. Kodėl klausi, prieteliau? Nieko neatsakė Muntas, tik pažiūrėjo į draugą, it milžiniškas pingvinas pūpsantį ant savo vežimėlio, tada į palubę, tada vėl į Joską... Galiausiai čiupo istorijų sąsiuvinį ir nė neprašytas ėmė skaityti. Sporto stovykla Po aštuonių klasių, jau visas vyras, įstojau į profesinę mokyklą mokytis elektromonterio specialybės. Pastebėjęs, kad esu sportiškas, mokyklos treneris pakvietė į futbolo komandą. Prieš paskutinį kursą, per vasaros atostogas nuvežė mus į sporto stovyklą prie jūros. Pirmą dieną leido ilsėtis, o kitą turėjo prasidėti treniruotės. Tačiau man labiau rūpėjo ne sportas, o panelės, atvežtos į stovyklą iš kitų miestų. Treniruotė prasidėjo pasilakstymu aikštėje, paskui visi nubėgom prie jūros, braidžiojom šaltame vandenyje, mankštinomės, o tada vėl bėgte į stadioną. Ten, sustoję ratu, daužėm kamuolius, mokėmės kuo ilgiau išlaikyti juos ore. Tuo pirmoji treniruotė ir pasibaigė. Bet treneris liepė kamuolių nenumesti, vis pažaisti, nes kirtom dešrą su batonu, užsigerdami stikline grietinės, triskart per dieną gaudavom daržovių salotų, taigi ėdėm kaip arkliai, nesustodami, ir, žinoma, išdykavom. Energija tryško per kraštus, niežtėjo ne tik rankos – kiekvienas tik ir svajojom greičiau sulaukti vakaro, o tada pasitreniruoti su merginomis. Susiskaičiavau pinigėlius, svarstydamas, kiek per dieną galiu išleisti, išėjo 5 rubliai dienai – ne kažin kas. Išsinuomojau palapinę, nusipirkau limonado, saldainių ir paslėpiau po patalyne, nes gal naktį prireiks. Manoji panelė buvo dviem meteliais vyresnė, kaip vėliau išsiaiškinau, pirma mane pastebėjusi ir visur sekiojusi iš paskos, tik per atstumą, bandydama išsiaiškinti, kas esu per paukštis. Nieko įtartino nepastebėjusi vakarop pati mane susirado, atseit netyčia susitiko. Abu labai nudžiugome, nes ji tikrai buvo simpatiška ir traukė mane kaip magnetas. Visai jos nesigėdijau, nors gėdos jausmą turėjau stiproką, iškart čiupau už parankės ir pasiūliau apžiūrėti mano būstą. Pasirodo ir tą būstą jau žinanti. Pasiguodė turinti mažai gražesnių drabužių, tinkančių kavinei, todėl vilkės tik sijonuką ir palaidinę. Sutarėm kavinėje neužsibūti, geriau pasivaikščiosim gamtoje. Kavinėje abu su Smilgute įsitaisėm prie staliuko kampe, nes kitur nebebuvo vietų. Nelabai pamenu, ką veikė kiti, o mes tik kartelį pašokom, išgėrėm po taurelę likerio ir žiūrėjom vienas į kitą. Pagaliau nedrąsiai išlemenau: – Gal eikim... Išėję iš kavinės be žodžių patraukėm tiesiai į mano palapinę, be žodžių sulindom vidun. Išsižiojau pasakyti, kad kai ko turiu, ji suprato tai savaip ir patalynė buvo paklota žaibiškai. Nuspyręs sandalus virtau skersai čiužinio, o ji tik nusijuokė ir nusivilko palaidinę, atseit, kad nesusiglamžytų. Pašokau kaip įgeltas, akimirksniu išsinėriau iš kelnių, nulėkė ir marškiniai, o Smilgutė jau voliojosi skersai mano čiužinio. Gulėjo kniūbsčia ir varė mane iš proto. Norėjau atversti aukštielninką, bet ji nesidavė, tai pakštelėjau į skruostą, ir, nė pats nesuprasdamas, ką darau, žaibiškai atsegiau jos liemenėlę. Tada įsikabinau į jos kelnaites, nes manasis Ignas jau nebe maskatavo, o suko ratus aplinkui, ir nė nepajutau, kaip užguliau ją visu svoriu. Ji bandė priešintis, bet bakstelėjau kur reikia, akys išsiplėtė, dar keliskart stuktelėjau ir sustingau išsigandęs, kad tik nepradėtų bėgti. Bet ištraukti jėgų nebeturėjau – tik jaučiu, kaip pulsuoja. Karščiui truputėlį atslūgus, Smilgutė prunkštelėjo: – Tikras begėdukas, privarei, kad net kelnaitės plaukia. Nuo šiol pirksi gumytes, kitaip nieko nebus, – ir išsiropštusi iš guolio ėmė šluostytis savo pačios kelnaitėmis. Tada šoko atgal pas mane, vėl apsikabinom ir dabar jau rankomis apsivijusi kaklą pati bučiavo, o man neliko nieko kito, kaip tik smagiai iš peties padirbėti. Tą naktį užmigau laimingas. Ilgai tylėjo Joska, paskui nei iš šio, nei iš to nubraukė ašarą: – Ech... Kad tu žinotum, kaip mane kaime bobos myli... Beviešėdamas pas bičiulį Muntas iš tiesų pastebėjo keistų dalykėlių. Kaip Joską kaimynės pjauna Buvo pavasaris, jau gana karšta, todėl visur langai atverti, tik vienintelis Joskos rezidencijos langas – į gatvę – aklinai užspaustas. – Joska, kodėl neatidarai? Negi musių bijai? – Muntas akimis parodė lango pusėn. Joska pasikėlė ant alkūnių ir pravėrė langelį, bet labai atsargiai, lyg bijotų kažką nubaidyti. – Pats pasižiūrėk, – mirktelėjo Muntui. – Tuoj širšės atlėks. Jos nuo ryto informaciją nešioja. Vis moko ir moko, kaip turėčiau gyventi. Tik nebesiklausau jau, nusibodo tas pat per tą patį. Muntas prisiartino prie lango ir sukluso. Kieme visu garsu plyšavo Joskos kaimynės. Stovėjo prie gatvės, po dideliu klevu, vos keli metrai nuo Joskos palangės. – Kai nebeištveriu, paleidžiu garsiau radiją, kad bobas perrėktų, – ėmė dėstyti Joska. – Tik tokiu būdu išdulka akimis žaibuodamos ir putas iš piktumo drabstydamos. Gerai, kad tavęs nepamatė... Žinai Muntai, – staiga pasiūlė, – užkirskim pusryčių, o tada eisim malkų kapoti. Išgirsi mano šermenis. Nustebo Muntas, kas čia tam Joskai šįryt nutiko, paslaptingas kaip niekada. – Tuoj, tuoj, turėk kantrybės, – sukikeno Joska. – Čia viskam įrodymų reikia. Jeigu pasiskundžiu kam, niekas netiki, puskvailiu vadina. Joska pridėjo pirštą prie lūpų ir pamojęs Muntui eiti kartu nukrypavo į savo garažiuką, kur stovi jo gulimasis vežimėlis. Po minutės, vilkdamas kirvį paskui save, tomis savo vežėčiomis nudardėjo prie malkinės, kur gulėjo didžiulė krūva neskaldytų malkų. Išrikiavęs kalades, kad būtų patogiau paimti, įsitaisė ant pilvo kaip įmanoma patogiau, krūtinę atkišo į priekį ir ėmė palengvėle kapoti kaladę po kaladės. Vieną suskaldo, susmulkina, tada meta į krūvą. Staiga akiratyje pasirodė kaimynė Mariutė. Lyg nežinotų, kuo užsiimti, pasilenkusi vienur kitur papešiojo žolę, tada prisiartino prie Joskos tvoros. Apsidairiusi ir įsitikinusi, kad tikrai nieko arti nėra, įsirėmė rankomis į šonus, atsilošė ir užtraukė: „Kas nuor panai Mariiijai tarnaaauti, per jos užgimiiimą išganymą gaaaaaaautiii". Joska tuoj ėmė ją barti, kad giedoti dabar negalima, nes net bažnyčioje nieks negieda per gavėnę. – Durneli, a durneli, – ėmė burnoti Mariutė. – O ką tu man padarysi? – Ir vėl užtraukė, tik dar garsiau: „Kas nuor panai Mariiijai tarnaaaaauti..." To jau buvo per daug! Muntas šoko pro duris laukan ir kad suriks: – Begėde! Kaip tau liežuvis nenudžiūva šitaip iš invalido tyčiojantis. Mariutė skuodė neatsigręždama, tik skvernai sumaskatavo. Juokėsi abu vyrai už pilvų susiėmę, o tada Muntas prisiminė savo pokštus. Elektros šokas Baigęs profesinę mokyklą, papildomai pasimokęs vairuoti sunkvežimį, gavau paskyrimą į kolūkį dirbti elektriku. Grūdų sandėlyje davė kampą medžiagoms ir dokumentams susidėti, o mechaninėse dirbtuvėse – didelę rakinamą spintą įrankiams ir kitai smulkmei laikyti. Tenykštė tvarka man nepatiko. Prie kalvės pastatėlio riogsojo didžiulė metalo laužo krūva. Per ją buvo ne tik sunku prasibrauti prie elektros skydinės, bet vyrai ten ir šlapindavosi, tai pavasarį pasklisdavo smarvė, nors dujokaukę maukis. Bandžiau vyrus auklėti, net grasinau, bet jie tik juokėsi ir darė savo. Nors buvau stambus, vadino piemeniu. Nutariau tuos senius pamokyti. Vyrams pietaujant į metalo laužo krūvą įkišau suvirinimo aparato laidą, įtampą sumažinau iki minimumo, pats atsistojau prie jungiklio ir ėmiau laukti, kada eis šlapintis. Atėjo trise, sustojo, girdžiu: džrrrr... Paukšt – įjungiau jungiklį, paukšt – išjungiau, paukšt – vėl įjungiau. Žinojau, kad nenutrenks, bet užtai pakratys taip, kad net kibirkštys iš burnos pažirs. Šitaip pamokyti seniai šlapintis čia daugiau nebėjo, bet niekam nieko nepasakojo, netgi suorganizavo, kad ir kiti į mano pinkles pakliūtų. Taip procedūrą kartojau kelis kartus ir pats vos kelnių iš juoko neprišlapinau, mat elektra paralyžiuoja raumenis, ir, kol srovės neišjungi, auka negali pabėgti. Po kelių dienų metalo laužo krūva buvo išgabenta, o manęs niekas daugiau nebeerzino. Priešingai, net gerbti ėmė: „Ir gudrus gi tas mūsų elektrikas". Tačiau tuo pamokėlės nesibaigė. Mano žinioje esanti spinta stovėjo mechaninių dirbtuvių kampe prie pat durų, kad niekam nekliūtų. Vasarą kažkas tyčia ištepė spintos spynelę smala – ten jos visur buvo pilna. Prisegiau raštelį prie durų, kad nežaistų su ugnimi, bet vakare radau spyną dar labiau aplipdytą smalos gabalais. Na, galvoju, palaukit... Kitą rytą į darbą atėjau valanda anksčiau. Virš dirbtuvių durų įkaliau vinį ir ant jos pakabinau kibirą su vandeniu. Virve pririšau taip, kad duris atidarius kibiras apsiverstų ir vanduo išsipiltų ant niekadėjo galvos. Į darbą pradėjus rinktis vyrams atsistojau atokiau ir trinu iš pasitenkinimo rankas: dabar tai skaniai pasijuoksiu. Tik staiga kieman įlėkė pirmininko viliukas. Iššokęs šefas paklausė, kur aš, ir nieko nelaukęs žengė prie dirbtuvių durų... Po kelių sekundžių išlindo jau be skrybėlės, visas šlapias. Puoliau prie jo šaukdamas, kad neįmanoma dirbti, nes kažkas spynas smala ištepa, o mane tiesiog persekioja: „Matot, kokias kiaulystes krečia – vandenį ant galvos lieja", ir panašiai. Pirmininkas tik: „Kad jie prie darbo tokie išradingi būtų..." Liepė man mikliai sėstis į jo automobilį – lėksim medžiagų pirkti. Važiuojant prisipažinau, kad kibiras –
