Sophia

labai gražu

matai kad žiopla

taikrai taip, pritariu tau Geiste

mano mama dirbdavo , o aš augau be tėčio (iįsiskyrę), mamai nebuvo kas daryti, tai ir vesdavo, aš ją labai suprantu, kad nebuvo kitos išeities tuo metu ir tais laikais, bet aš pati tikrai nepalikčiau

aš kitą savaitę negaliu, nes man jau egzai prasidėjo, jau pradėjau laikyti, tai kitą savitę tik užbaigsiu

o tai kurie yra mokantys, ir kurie nemokantys, labai sunku susigaudyti kai nelabai supranti aš jau išsirinkau Nikon Coolpix P80 tikiuosi jis moka, nes važiuosim pirtki

ir aš prisidedu prie sveikinimų :(

ačiū Kicule

niekada nepalikčiau savo vaiko savaitiniame darželyje, pati ten buvau, dar iki dabar prisimenu, kaip prasidėdavo isterijos kai pamatydavau mamą kai atnešdavo vaišių ir rūbų persirenkti, labai norėjau būti su mama tada jinai pradėjo slėptis nuo manęs, net neįsivaizduojat kaip baisu

tai kad darželiai visur iki 7 dirba, tik tėvai eina ankščiau pasiimti, aš dabar einu 5 val, tegul būna ten nors yra kas veikti, o namie bimbinėja iš kampo į kampą

o čia išvis šakės, super :) :D labai, labai

kaip gražu :)

o kodėl nebėra "AČIŪ" :)

Kūčių valgiai Kūčių valgiai turi savo simbolinę prasmę. Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, be to tai skalsos, laimės simbolis. Žirniai simbolizuoja išvaryto iš Rojaus Adomo ašaras. Kviečiai – skalsos simbolis. Grūdų mišinys – derlingi metai. Medus – šviesos ir sveikatos simbolis. Kūčiukai simbolizuoja arba meilės vakarienę arba duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti. Žuvis ir silkė – pasninko valgis. Aguonų pienas Aguonos nuplaunamos, užplikomos verdančiu vandeniu, nupilamos ir paliekamos valandai brinkti. Paskui trinamos specialiame inde arba keletą kartų (4–5 kartus) permalamos mėsmale. Baigus trinti, užpilamos virintu vandeniu ir paliekamos kelioms valandoms. Prieš geriant pasaldinamos cukrumi ar medumi. Aguonpieniu užpilami kūčiukai. Spirginė Šis patiekalas dar vadinamas spirgute, kanapių druska. Kanapes reikia nuplauti, apdžiovinti, sugrūsti ir pakepinti keptuvėje kol paruduoja. Tada suberti į indą, įdėti druskos, svogūnų, pipirų ir grūsti, kol pasidarys miltai. Paskui dar pakepti keptuvėje. Į kanapių druską dažosi virtas bulves. Kartais vietoj kanapių naudoja linų sėmenis. Spanguolių kisielius Spanguoles nuplauti ir surišti į drobę, tada sudaužyti ant lentelės. Sultis supilti į dubenėlį, padėtą po lentele. Drobė su spanguolių likučiais nardinama į vandenį ir spaudoma rankomis, kol mazgelyje lieka tik uogų žievelės. Sultys atskiedžiamos, ant mažos ugnies užvirinamos ir nukošiamos. Paskui maišant pilamas į vandenį su cukrumi išleistas krakmolas. Maišant verdama apie 5 minutes. Vietoj spanguolių galima naudoti bruknes, kitus vaisius ar uogas. Grybai Valgomi marinuoti, virti su svogūnais, pipirais ir lauro lapeliais. Sūdytus grybus reikia numirkyti, smulkiai supjaustyti ir sumaišyti su rupiai tarkuotu obuolių, smulkiai trintais svogūnais, užpilti aliejumi. Galima kepti aliejuje džiovintus baravykus. Grybai taip pat troškinami ir su kopūstais bei aliejumi. Grybų maltinukai Džiovintus grybus išvirti ir smulkiai supjaustyti arba sumalti mėsmale. Pridėti pipirų, sukapotų svogūnų, miltų, įpilti truputėlį vandens, išminkyti ir daryti suplotus kukulius ir kepti su aliejumi keptuvėje. „Kliunkė“ Atskirai išvirti žirnius ir skustas bulves. Išvirusias bulves sutrinti, žirnius tik apgrūsti. Sudėti viską į vieną puodą ir grūsti taip, kad žirniai liktų apysveikiai. Valgyti su raugintais kopūstais, cibulyne, silke, žuvimi. Kopūstai Raugintus kopūstus galima užpilti su aliejumi ir kepti su svogūnais. Valgyti su karštomis bulvėmis arba pupelėmis. Taip pat kopūstai dar troškinami su džiovintais grybais. Kartais baigus virti įdedama silkės. Kūčiukai Kepami iš pasūdytos mielinių miltų su mielėmis ar be mielių tešlos. Kad kūčiukai būtų trapesni į tešlą įpilama truputį aliejaus. Minkant kartais į tešlą įberiama aguonų ir cukraus. Pakilusią tešlą reikia sukočioti į volelius ir supjaustyti mažais gabalėliais ir kepti. Silkė Išvalyta, bet nemirkyta silkė valgoma su keptais svogūnais ir karštomis bulvėmis. Silkę galima supjaustyti gabaliukais, pridėti susmulkintų ir aliejuje apkepintų kapotų grybų. Taip pat silkė gaminama su tarkuotomis keptuvėje su aliejumi ir svogūnais apkepintomis morkomis. Sriubalynė (cebulynė, cibulynė, rasalynė) Išvalytas silkes suvynioti į popierių ir dėti ant žarijų arba pakasti po karštais pelenais. Popieriui pajuodus, ištraukti, nuvalyti, dubenėlyje sutrinti mediniu šaukštu, užpilti virinto vandens, išmaišyti, nukošti. Į skystį gausiai pridėti svogūnų griežinėlių, maltų karčiųjų pipirų, truputį rūgšties – burokų arba acto, druskos. Kai kur svogūnus su silke trina kartu. Valgo šaltą su virtomis bulvėmis.

įdomus dalykėlis http://forum.say7.info/topic2285.html

eik tu sau kaip gražu tikrai labai, šaunuolė Nicole

Eglutės puošimas Žinoma, kad eglutės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje, XIX a. iš čia paplito Lenkijoje, Rusijoje ir pasiekė Lietuvą. Eglutė daugelio tautų magijoje laikoma gyvybės ir atsinaujinimo jėgos įsikūnijimu, kaip amžinai žaliuojantis medis. Pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose dar neseniai vietoje eglutės ant Kūčių stalo būdavo statomas kviečių pėdas arba iš šiaudų padarytas gaidys arba ožys. Kartais virš Kūčių stalo būdavo kabinamas obuoliais, riešutais ir kitais vaisiais papuoštas kviečių pėdas (Lenkijos kaimuose). Dabar eglutė pas mus puošiama pirktiniais blizgučiais, bet mieliau į ją žiūrėti papuoštą rankdarbiais iš medžio, popieriaus, šiaudelių. Gerai pritinka vaisiai, riešutai, saldainiai. Šiandien eglutė nukonkuravo visus kitus simbolius.

Kalėdų eglutė ir dosnus Kalėdų Senelis Kalėdų eglutės puošimo tradicijos pradžios galime ieškoti dar senovės Romoje. Sausį paskyrę dviveidžio laiko dievo Jano garbei, pirmosiomis šio mėnesio dienomis, vadintomis kalendomis, jie rinkdavo valstybės pareigūnus - konsulus. Kad prieš rinkimus gerai pagalvotų ir apsispręstų, būta papročio namie laikyti lauro šakelę. Beje, per kalendas reikėdavo grąžinti skolas, kad sąžinė per rinkimus būtų švari. Viduramžiais bažnyčiose būdavo rengiamos misterijos, iliustruojančios Šventajame Rašte aprašytus įvykius. Tradicija eglutes puošti raudonais obuoliukais kilo iš vaidinimo apie Ievą ir Adomą, gundomus paragauti uždraustųjų Rojaus medžio vaisių. Puošti Kalėdų eglutę - tai vokiška tradicija, Lietuvą pasiekusi per didikų rūmus ir dvarus. Tarpukariu ši tradicija pasiekė mokyklas, o galų gale – ir kiekvieną kaimo sodybą. III ir IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Demrė miestelio apylinkėse, gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau tapęs šventuoju. Mikalojus suardė pagonių deivės Dianos šventyklą (jos gimtadienį). Jis garsėjo slapta atliekamais labdaros darbais. Viduramžių vaikams gruodžio 6-tą dieną į žaislinius laivelius kraudavo dovanėles - kadangi Mikalojus buvo jūreivių šventasis ir globėjas. Iš tų laivelių vėliau pasidarė batai ir kojinės. Nes, esą, vieną vargingą našlės šeimą jis sušelpė slapčiomis įmesdamas aukso gabalėlį į prie ugniakuro padžiautą vaiko kojinaitę. Iš šios legendos atsirado paprotys persirengus raudonais vyskupo drabužiais, pasiėmus ganytojiškąją lazdą prieš šventąsias Kalėdas aplankyti pačias vargingiausias šeimas. Beje, Kalėdų laikas ir sąsaja su Kūdikėlio Jėzaus gimimu atsirado tik Martyno Liuterio laikasi; o vaikams dovanėlių pakakdavo tiek, kiek telpa į vieną kojinę... Bažnytinėse misterijose šv. Mikalojaus personažas pakito ir įgavo daugiau linksmumo ir gyvybės. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas, rūsčios išvaizdos barzdočius, apsitaisęs odiniais drabužiais. To riterio pareiga – pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių vaikus. Ilgainiui šie du personažai tapo vienu. Iš riterio Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Sutrumpindami lotyniškąjį Nikolajaus vardą, Olandijos vaikai jį pavadino Santa Klausu. Jie tikėdavo, kad šventasis baltu žirgu atkeliauja vidurnaktį. Į savo kurpaites, pastatytas ties lova, žirgui įdėdavo morkų ir šieno, o iš ryto jose arba prie židinio padžiautose kojinėse rasdavo dovanėlių. Santa Klauso vardą pasaulyje išpopuliarino amerikiečių diplomatas ir rašytojas Washingtonas Irvingas. Gyvendamas Europoje, jis domėjosi įvairių tautų papročiais ir tradicijomis. 1809 m. Irvingas išleido knygą „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sukūrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“. Knikerbokeriais tais laikais buvo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai. Šioje knygoje rašytojas pridėjo nemažai ir savo išmonės. Taip Santa Klausas tapo dėdule, kuris pas vaikus atvyksta pasikinkęs elnią, židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžia į miegamąjį ir ten palieka vaikams dovanėlių. Kitas amerikietis, poetas Clementas Moore’as, 1822 metais eilėmis aprašė Kalėdų Senelio kelionę aštuoniais elniais. Tada galutinai „paaiškėjo“, kad Kalėdų Senelis, arba Santa Klaasas, Klausas, gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje, kaip manė olandų vaikai. XIX a. antroje pusėje dienraščiai mirgėjo pranešimų apie šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus. Taip Santa Clausas atsisakė savo vyskupo mitros ir pakeitė ją į slidininko kepuraitę, kokią nešiodavo samiai Laplandijoje. Markas Twainas Santą Klausą apgyvendino dar šaltesnėje vietoje – Mėnulyje, nes elniai stebuklingi, gali skrieti ir oru. 1902 m. Frenkas Baumas parašė vaikų numylėtinio Kalėdų Senelio biografiją; ten nurodytas toks jo adresas: Ozo šalis, miškas Gugu, juoko slėnis Chocho. Na o sovietiniais laikais vargšas Mikalojus buvo ir vėl perkrikštytas - Seniu Šalčiu...

Ar seniai lietuviai puošia kalėdinę eglutę? Prieš atsakydami į šį klausimą, pasižiūrėkime, kur toks paprotys užregistruotas seniausiai. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žaliomis šakelėmis prieš Naujuosius metus savo namus puošdavę dar senovės graikai ir romėnai. Tačiau tai nebuvo eglutė, kurią matome dabar, o tik įvairūs žalumynai, tarp jų ir eglišakės, kabinamos palubėje. XIV a. Naujuosius metus perkėlus į žiemą, sausio pirmąją, pamažu esą buvę imta žalumynais namus puošti per Kalėdas. Tai buvusi ir slyvos, vyšnios, obels šaka, iš anksto įmerkta į vandenį, kad Kalėdoms pražydėtų. Buvo tikima, kad atbudusios augalo jėgos persiduos žmonėms, suteikdamos jiems sveikatos, reikalingos ateinančių metų darbams. Kalėdų eglutė Kalėdų eglutė Jau iš XVI a. pirmosios pusės yra žinoma, kad Vokietijoje Elzaso krašte nuo seno buvo paprotys Kalėdoms ant stalo pastatyti mažą eglutę, papuoštą obuoliais ir saldumynais, dažniausiai įvairiais kepiniais. Tada žvakučių ant eglutės dar nebūdavo. Ilgainiui pastatomos eglutės, vietoje palubėje kabinamų šakų, išplito po visą Vokietiją, o iš jos ir į kitas šalis. Mažos eglutės jau su žvakutėmis atsirado taip pat Vokietijoje, Hanoverio krašte, XVII a. antrojoje pusėje. Tada ten žvakutė būdavo uždegama ant kiekvienos medelio šakutės. Didelės kalėdinės eglės pačioje XIX a. pradžioje buvo pastatytos prieškalėdinės mugės metu Drezdene. Tad maždaug 1807-uosius galima laikyti dabar pas mus miestų aikštėse puošiamų didžiųjų kalėdinių eglių seniausiu žinomu „gimtadieniu“. Mažesnės eglutės, puošiamos namie įvairiais blizgučiais, karoliukais, stiklinėmis žvaigždutėmis, obuoliais, saldainiais ir panašiai, Europoje paplito nuo XVIII a. Paprastai po eglute Kalėdų rytą vaikai rasdavo jiems Kalėdų senelio paliktų dovanų. Rusijoje kalėdinė eglutė pirmiausia pasirodė miestuose, kuriuose gyveno namaža vokiečių, XIX a. pirmojoje pusėje. Rašytojas F. Dostojevskis viename savo 1848 m. išspausdintų apsakymų rašo tokią eglutę prieš penkerius metus matęs vaikams surengtame pokylyje. Lietuvoje kalėdinė eglutė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kaime dar nebuvo žinoma. Šio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ją kartais rengdavo savo vaikams miestiečiai ar mokyklose išradingesi mokytojai. Kalėdų eglutės buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis. Prieš Kalėdas skubame į parduotuves ieškoti kuo įvairsenių žaislų, žibučių, papuošalų kalėdinei eglutei ar šakai. Tačiau net spalvingiausias žaisliukas ar blizgutis nesuteiks tiek džiausgsmo, kaip paties pasidaryta puošmena. JAV lietuviai sugalvojo labai originalią puošybą, beje, prisiminę mūsų tradicinius šiaudinius vestuvių „sodus“. Šiaudinukai gali būti labai įvairūs. Paprasčiausiai tam tikro ilgio sukarpyti šiaudeliai sunarstomi ant siūlo, iš jų daromos įvairiausių figūrų kombinacijos. Kartais suskaldyti šiaudeliai prilipdomi ant popieriuje nupieštų ornamentų, gėlių žiedų. Piešinys su prilipdytais ant abiejų pusių šiaudeliais iškerpamas, papuošalas kabinamas ant eglutės. Iš šiaudelių daromos grandinės, „tiltai“ ir jais apkarstomos eglutės šakos. Kad rugių ar kviečių šiaudai nelūžtų, netrūkinėtų, jie iš pradžių pašutinami verdančiame vandenyje, tada pasidaro elastingi. Kviečių šiaudeliai geltonesni, rugių – pilkesni, šviesesni ir ypač tviska apšviesti lempučių šviesos...

KALĖDOS Švenčiamos gruodžio 25 d., tuoj po Kūčių. Nuo seno Kalėdos - Saulės sugrįžimo, svarbiausia Saulėgrįžos ciklo šventė. Seniau per Kalėdas žmonės švęsdavo ir Naujuosius metus. Kalėda simboliškai vaizduojama kaip sugrįžtanti Saulė. Lietuvai priėmus krikščionybę, senąją, dar iš pagonybės laikų mus pasiekusią Kalėdų šventės prasmę, papildė krikščioniškoji - Dievo sūnaus Jėzaus gimimas. Lietuvos kaime per Kalėdas pasibaigdavo samdinių tarnavimo laikas. Dažniausiai iki Kalėdų jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir išeidavo Kalėdų švęsti į savo gimtuosius namus. A. J. Greimas rašo, kad „lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais” („Tautos atminties beieškant“, V. 1990, p.332). Nuo seno gyvuoja tradicija pirmąją Kalėdų dieną visiems būti savo namuose. Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdų pirmąją dieną buvo laukiami žydų tautybės žmonės - jei jie į namus užsukdavo, sakydavo, kad laimė namus aplankė. Kaip ir per Kūčias, Kalėdų pirmąją dieną elgiamasi gana santūriai. Kiek daugiau linksmybių - tik vakare. Svečių lankymas - antrąją dieną. Tada sodybose pasirodo ir kalėdautojai (persirengėliai). Populiariausi kalėdautojų personažai: ožys, vengrai, čigonai, mirtis, arklys, gervė, meška. Jų priedermė - gražias oracijas sakyti, kalėdines giesmes giedoti. Kalėdautojus Lietuvoje gali sutikti ir Naujųjų metų išvakarėse per vadinamąsias Mažąsias arba riebiąsias Kūčias. Jų metu vėl vaišinamasi tradiciniais kalėdiniais valgiais, tą vakarą sakomi linkėjimai, ant šventinio stalo dega blogį apvalanti žvakė, prisimenami saulėgrįžos laikotarpiui būdingi burtai, orų spėjimai. Iki pat Trijų Karalių - įvairios linksmybės, žemdirbių atokvėpio metas. Nuo seno įprasta tarpušvenčiu nedirbti kai kurių sunkių darbų, nes iš to, anot mūsų protėvių, gali būti daugiau bėdos negu naudos - ledai javus išmuš ir kitokios negandos lankys. Visiškai nieko negalima dirbti saulei nusileidus. Nuo Kalėdų iki pat Trijų Karalių tęsiasi šventvakariai. Tuo laiku tik į vakarėlius rinkis, šok, dainuok, vaišinkis, mįsles mink, pasakas sek. Daugelyje Lietuvos vietų tarpušvenčiu nuo seno gali sutikti persirengėlius. Jie išmoningi, triukšmingi, visokių staigmenų iš jų gali sulaukti. Dažniausiai jie lanko tas sodybas, kur tikisi už savo dainas, muzikas būti pavaišinti, apdovanoti. Žemaitijoje seniau tarpušvenčiu dažnai galėjai sutikti vaikščiojant dvylika „bernelių“. Tai dažniausiai jauni, energingi, išmoningi, išvirkščiais rūbais apsirengę vyrai, kuriuos sutikęs išgirsi tai, ko pasaulis negirdėjęs. Tokiomis dienomis nuo seno vaikšto ir senis Kalėda, kiek panašus į dabartinį Kalėdų senelį. Anot tyrinėtojų, senojo Kalėdos tik funkcijos buvo kitokios - jis ne dovanas dalydavo, o giesmes giedodavo, Saulėgrįžos švenčių ciklo metu magišką galią turėjusius grūdus barstydavo, taip norėdamas nulemti gerą būsimų metų derlių. Nuo praėjusio šimtmečio pabaigos Lietuvoje įsitvirtino Kalėdų eglutės puošimo tradicija, atėjusi pas mus iš Vakarų Europos (anot tyrinėtojų, iš Aukštutinio Reino krašto). Pirmąsias eglutes Lietuvoje pradėta puošti dar XVIII a. Kalėdų vaišės Žemaitijoje Tradiciškai per šventes Žemaičiuose valgyta daug ir įvairaus maisto, nes tikėta, kad tik toje sodyboje, kur namiškiai ir svečiai per šventes linksmi ir sotūs, kur šalia vargingai gyvenantis kaimynas neužmirštamas, per metus viskas gerai seksis, geras derlius užderės, gyvuliai seksis, bitės daug medaus prineš - tiems namams Dievas bus palankus. Žemaičiuose iki pat šiol gyvas tikėjimas, kad tik tas žmogus, kuris kitam gera daro, per šventes vargšų neužmiršta, po mirties gali tikėtis Dievo malonės. Žinoma, kad senovėje pirmuosius Kalėdų vaišių kąsnelius ir pirmąsias taures gėrimų mūsų protėviai aukodavo vėlėms - maistą numesdavo žemyn (dažnai po stalu), o gėrimus išpildavo į kambario kampą. Na, o visa, kas likdavo nuo Kalėdų stalo, būdavo nunešama ir padedama ant mirusiųjų kapų. Pusryčiams dažniausiai valgomi šalti patiekalai, daug kur ir šiupinys su kiaulės uodega. Itin mėgstamas Kalėdų valgis - troškinti kopūstai su kiauliena ir karštomis bulvėmis (kiauliena per Kalėdas simbolizuoja sotumą ir skalsą). Šventėms išverdama šaltienos (košelienos). Kalėdų dieną žemaičiai neapsieina ir be naminio pyrago, sūrio, medaus, obuolių, grybų, riešutų. Daugelis jį paskanina aguonomis, uogomis. Ant Kalėdų stalo tradiciškai dedama ir tai, kas liko nuo Kūčių vakarienės. To gero reikia neužmiršti nunešti ir gyvuliams. Mėgstamas ir alus, naminė gira. Oro spėjimai * Jei Kalėdų rytą šalta - tikėkis vėlyvo pavasario, snigs net per Velykas. * Jei Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta - visi metai bus geri. * Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla - vasara bus lietinga, gali tikėtis stiprių perkūnijų. * Jei Kalėdų dieną iš šieno byra sėklos - ateinantys metai bus geri. * Jei per Kalėdas stipriai pasnigę - per Velykas žolė bus sužaliavusi. MĖSĖDIS (MĖSĖDAS) Tai laikotarpis tarp Kalėdų ir Užgavėnių. Tokiu metu nuo seno kaime žmonės dažniausiai vakarais rinkdavosi kurioje nors troboje ir užsiimdavo smulkiais žiemos darbais: kas verpdavo, siūdavo, kas pančius vydavo. Tokiu laikotarpiu kaime būdavo daug pramogaujama. Tai dienos, skirtos ir giminių lankymui - tam dabar kaip niekad laiko daug, nes svarbiausi darbai nudirbti. Iš peties tokiu metu triūsia tik tie, kas statybomis užsiėmęs, kam malkų reikia pasistoroti (pasirūpinti), kas mišką kerta.

Tikėta, kad per Kūčias skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengtasi iki Kūčių visas skolas grąžinti. Apeiti gimines, artimesnius ir tolimesnius kaimynus reikia ne vien dėl skolų. Reikia jų ir atsiprašyti: “Atleidžiu, ir tu man atleisk, kad ramiai galėtume švęsti Kalėdas. ”Vadinasi, metų sandūros slenkstį norima peržengti ramia sąžine, kad po šventės būtų galima, tarsi, naują gyvenimą pradėti. Kūčių naktį praeinamas nulinis virsmo taškas. Tai nepaprasta akimirka, kuomet atsiveria visos galimybės. Todėl tokia ir yra Kūčių naktis – nepaprastai slėpininga: kalba gyvuliai, vanduo virsta vynu, atsiveria dangus, o dangaus skliaute sužimba žvaigždės. Todėl per Kūčių naktį visuose namuose degdavo žiburys: žmonės budi ir meldžias. Tą naktį įvyksta lūžis – aukštyn, į viltį ir šviesą. Kūčių nakties nepaprastumas yra pamatas visiems kalėdiniams ir naujametiniams būrimams. Dažniausiai buriamas naujų metų derlius, mergužėlės buriasi ar ištekės. Jei Kūčių dieną vis dėlto apsilanko svečias, tariama, kad ateinančiais metais avys atsives daugiau avinų, jeigu viešnia – avyčių. Svarbiausias darbas Kūčių dieną kočėlu (grūstuve) molinėje puodynėje sutrinti aguonas. Iš jų ruošiamas aguonpienis: gerai sutyrintos aguonos užpilamos medumi ar cukrumi pasaldintu vandeniu ir pridedama sližikų (prėskučių, kūčiukų). Sližikai – tai maži neraugintos tešlos džiūvėsėliai, kepami specialiai Kūčių vakarienei. Pažymėtina, kad trinti aguonas – grynai vyrų darbas.