Sophia

Apėjus ruošą, balta linine staltiese dengiamas stalas, prieš tai ant jo pataršius kvepiančio minkšto šieno gniūžtelę – tai prakartėlėje ant šieno kartu su avelėmis paguldyto gimusio Kūdikio Kristaus prisiminimas. Gilios senovės reliktas yra ir tai, kad per Kūčias yra pabrėžiamas prasmingas bendravimas su gyvuliais ir augalais. Šitą patvirtina tai, kad po šventiniu stalu būdavo pametami arklio pavalkai ar apynasri, paskleidžiamas nekultų kviečių pėdas. Visada buvo stengiamasi, kad prie Kūčių stalo susiburtų visi šeimos nariai, bet ir simboliškai visi, kas supa šeimą: mirusiųjų vėlės, gyvuliai, augalai. Jeigu šeimoje yra nelyginis valgytojų skaičius, kviečiama prie stalo artimesnis neturtingas, ypač bešeimis senukas, kad būtų “pilnas” skaičius. Jeigu kas nors iš šeimos narių tais metais buvo palaidotas, palikdavo prie stalo jam skirtą vietą, padėdavo šaukštą. Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Ritualinė Kūčių vakarienė būdavo valgoma ne anksčiau, kaip danguje pasirodo Vakarinė žvaigždė. Ant stalo buvo kiekvienam po šaukštą ir įvairių negyvulinės kilmės (pasninko) valgių. Be anksčiau minėtų aguonpienio ir kūčios, ant stalo dar būdavo dedama žuvies, silkės, grybų valgiai, avižinio ar spanguolių kisieliaus dubuo, saldžios džiovintų vaisių sriubos, obuolių (dabar ir tropinių vaisių, riešutų). Stengtasi, kad pagal išgales stalas būtų kuo gausesnis ir turtingesnis. Senovėje esą buvę 9 patiekalai (analogiškai Mėnulio kalendoriaus devyniadienei savaitei). Vėlesniais laikais per Kūčias, kaip ir per Užgavėnes, buvo stengiamasi ant stalo padėti ne mažiau 12 valgių. Turėta omenyje 12 metų mėnesių. Ši vakarienė – tai padėkos auka Dievui. Šiandien yra žinomas kalėdaitis – pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas. Senovinės duonos atnešimo šeimai ir duonos kepalėlio sakralinio laužymo apeigos dar XX a. pradžioje buvo atliekamos Dzūkijoje. Ėmęs į rankas “kūčios duoną”, Liškiavos apylinkėse šeimos tėvas tris kartus apeidavo pirkią , vis pasibelsdamas į duris. Į klausimą “Kas ca aina ?” atsakydavo “Dzievulis su kūcela in jūs grytely”. Šeimininkė atidarydavo duris ir. Sakydavo: ´Prašom, prašom , Dzievuli, su savo kūcali in mūs grytely “. Kai kur šitaip buvo nešiojama kraitelė su Kūčių valgiais, apie Švenčionėlius – sližikai. Apeigos prasmė ta pati. Šitaip buvo vaizduojamas giminės protėvis, nešantis savo vaikaičiams palaimą ir gerovę. “Dzievulis sodinamas prie stalo į krikštasuolę ir prasidėdavo apeiginė vakarienė. Prieš ją tas pats šeimininkas ar kitas vyriausias šeimos narys, išėjęs į lauką, pakviesdavo giminės mirusiųjų vėles, vėją, šaltį, bites: “Ateikit kūčių”. Tai buvo tradicinė susitaikymo su visais formulė.

paskutinis man irgi

Moterų etiketo taisyklės Jei vyriškis užkalbina: "Man rodos, mes jau anksčiau buvom susitikę?", derėtu atsakyti: "Taip, buvom. Aš dirbu venerologiniam dispansery". Jei vyriškis sako: "Aš jus kažkur mačiau", dera atsakyti: "Taip, nuo to laiko aš ten daugiau nesilankau". Jei vyriškis prie jūsų prieina kavinėje ir klausia, ar vieta prie jūsų stalelio laisva, dera atsakyti: "Taip. Mano irgi bus laisva, jeigu atsisėsite". Jei vyriškis sako: "Norėčiau įlysti i tavo kelnaites", reikia atsakyti: "Ten jau yra viena subinė". Jei vyriškis prašo jūsų telefono numerio ir siūlosi paskambinti, dera atsakyti: "Numeri susiraskite telefonų knygoj", o jei jis pasakys, kad nežino jūsų pavardės, pasakykit, kad ją taip pat ten galima rasti. Jei vyriškis teiraujasi, kaip užsidirbate pragyvenimui, atsakykite: "Persirenginėju moterim". Jei vyriškis klausia: "Ar nesutiktumėt šiąnakt su manimi permiegot?", dera atsakyt: "Deja, neturiu kuo apsirengt". Jei vyriškis merkia akį ir neva supratingai sako: "Į barą abu juk atėjome to paties", atsakykite: "Iš tiesų. Pakabinam porą panelių!" Jei vyriškis siūlosi: "Aš išpildysiu visas tavo seksualines fantazijas", dera paklaust: "O turi dogą ir asilą?" Jei vyriškis klausia: "Ką veikiat šį vakarą?", dera atsakyti: "Darausi abortą". Jei vyriškis sako: "Jei pamatyčiau jus nuogą - mirčiau iš laimės", atsakykite: "Pamačius jus nuogą, ko gero, aš taip pat mirčiau. Iš juoko". Jei vyriškis sako: "Aš atiduočiau tau viską!", guviai atsakykite: "Pradėkime nuo banko sąskaitos"

Tostai Arminas Lydeka – politologas, Vilniaus universiteto dėstytojas, žinomas protokolo reikalavimų specialistas pataria. Istoriniai šaltiniai teigia, kad tostai buvo žinomi jau senovėje. Cezario valdymo laikais gerti į sveikatą buvo privaloma pagal įstatymą. Susidaužti taurelėmis - reiškė išvaikyti piktąsias dvasias. Tostai išliko iki mūsų dienų. Žodis tostas (angliškai „toast”) reiškia paskrudintą duoną. Žinomas paprotys įdėti pakepintą duonos riekelę į taurę vyno, kad jis įgautų kvapą. Geriant į kieno nors sveikatą, reikėjo išgerti taurę ir suvalgyti įmirkusią riekelę. Dar iki šiol Anglijoje kai kada į gėrimą dedamas skrebutis. Tostai sakomi pusryčių, pietų, vakarienės ir kitų priėmimų metu. Tai daroma pačioje priėmimo pradžioje arba po 10 - 15 minučių nuo priėmimo pradžios. Stovimuose priėmimuose skelbiami 1 – 2 tostai (nors tai nėra privaloma), sėdimuose – nuo 2 iki 6. Tostai visada suteikia pobūviui šventiškumo, o tie, kurių garbei jie sakomi, jaučiasi pamaloninti. Pirmą tostą paprastai sako pobūvio ar priėmimo šeimininkas, nors tai gali daryti ir šeimininkė. Tostas skiriamas garbei svečio, atvykusio iš kitur, arba šeimos nario, švenčiančio iškilmingą šventę (gimimo dieną, jubiliejų ir t.t.). Taip pat tostas gali būti sakomas tos progos, dėl kurios visi susirinko, garbei. Kalbėdamas aiškiai, garsiai ir suprantamai, tosto sakytojas gali papasakoti ką nors linksmo iš svečio gyvenimo arba pasveikinti jį su sėkme. Sakydamas tostą, šeimininkas atsistoja. Jeigu sunku atkreipti svečių dėmesį, jis gali pabarbenti į taurę nenaudota šakute ar šaukštu. Baigęs sakyti tostą, jis, iškėlęs taurę, pasisuka į tą, kurio garbei tostas skiriamas, ir nugeria gurkšnį vyno. Vėliau jis gali paprašyti kitą asmenį pasakyti keletą žodžių apie garbingą svečią. Tačiau, kad paprašytasis nepasijustų nepatogiai dėl neparengtos kalbos, šeimininkas turi paprašyti jį arba ją pagalvoti apie būsimą tostą dar gerokai iki pobūvio pradžios. Tai suteikia galimybę svečiui apgalvoti savo žodžius arba atsisakyti tosto. Besirengiantiems sakyti tostus siūlytume nepamiršti šių patarimų: • Tosto tekstą galima pasirašyti iš anksto ir jį perskaityti. Žinoma, visada geriau sakyti jį iš atminties ir iš širdies. • Tostai gali būti trumpi ar šiek tiek ilgesni. Jie turi tikti priėmimo progai, nieko neįžeisti, nebūti labai familiarūs. Paprastai kiti tostai priklauso nuo pagrindinio tosto turinio. • Jeigu tostas neoficialus, svečiai kelia taures sėdėdami. Iškilmingesnėmis progomis, kai, pavyzdžiui, sveikinami jaunieji, visi svečiai atsistoja ir pakelia taures. • Mandagus svečias, kurio garbei buvo pasakytas tostas, atsistoja ir taria kelis padėkos žodžius arba iškart po tosto, arba vėliau, baigiant valgyti desertą. • Oficialių pusryčių, pietų ar vakarienės metu nepriimta susidaužti taurėmis. Jeigu tai daroma, vyro taurė turi būti žemiau, negu moters. • Po tosto nebūtina išgerti visą įpiltą gėrimą. Pakanka pakelti taurę prie lūpų. • Tostų gėrimai – vynas ir šampanas, bet ne konjakas ar alus. • Jei priėmimas vyksta pagal protokolą, negeriantis žmogus po kiekvieno tosto pakelia taurę ir, palietęs ją lūpomis, vėl pastato. Negeriantys alkoholio svečiai gali gerti vandenį ar kitus nealkoholinius gėrimus. • Tuo metu, kai sakomos kalbos ar skelbiami tostai, neleistina kalbėtis, pilstyti gėrimus, valgyti. • Jeigu tektų sakyti tostą viešint svetimoje valstybėje arba kviestiniuose pietuose užsienio svečio garbei, o jūs nemokate jo gimtosios kalbos, pasistenkite bent “Į Jūsų sveikatą!” pasakyti svečio gimtąja kalba. Frazės „Į Jūsų sveikatą“ atitikmenys kai kuriomis kalbomis (pateikta pagal tarimą): arabiškai – fy sehe tahk graikiškai – styny jasaš itališkai – saliūte arba čin čin ispaniškai – a sū saliūt japoniškai – kan pai kiniškai – gan by lenkiškai – na zdarovie olandiškai – proust prancūziškai – a votra sante norvegiškai – skol suomiškai – kipis arba salu švediškai – skol turkiškai – serefe vokiškai – prosit arba cum vol

Stalo dekoracijos Užmarštin nuėjo tie laikai, kai net aukštuomenės puotose maistas iš bendrų indų buvo imamas rankomis, jo likučiai metami ant grindų čia pat besisukiojantiems šunims, o rankos valomos į jų kailius. Tobulėjant žmogaus buičiai, išaugo ir estetiniai poreikiai: žmogui prireikė geresnio drabužio, gardesnio valgio, gražiau padengto stalo. Kasdieninio stalo serviravimas šiandien jau tapo įprastu dalyku, o šventinio stalo puošimas – šiokiu tokiu rūpesčiu. Ar­tė­jan­ti dvie­jų am­žių san­dū­ra tar­si įpa­rei­go­ja su­kur­ti kaž­ką ne­pa­pras­to. Ne­be­už­ten­ka tai­syk­lin­gai ant sta­lo su­dė­tų tar­pu­sa­vy­je de­ran­čių in­dų, tau­rių bei įran­kių. Rei­ka­lin­ga ben­dra sta­lo har­mo­ni­ja, spal­vų der­mė ir šven­ti­nė nuo­tai­ka. Tai su­kur­ti ga­li­ma vi­sai pa­pras­to­mis prie­mo­nė­mis. Pa­ren­kant sta­lui stal­tie­sę, ne­rei­kė­tų ap­si­ri­bo­ti bal­ta spal­va. Puoš­niai at­ro­do gels­va, kre­mi­nė ar žals­va stal­tie­sė, de­ri­na­ma prie in­ter­je­ro spal­vi­nio to­no. La­bai švie­sia­me, erd­via­me kam­ba­ry­je ga­li­ma eks­pe­ri­men­tuo­ti su tam­siai ža­lia, mė­ly­na ar vyš­ni­ne stal­tie­se, ant ku­rios ypač iš­ryš­kė­ja bal­tos de­ko­ra­ty­viai iš­lanks­ty­tos hi­gie­ni­nės ser­ve­tė­lės. Pas­ta­ro­sios yra be­ne pa­pras­čiau­sias sta­lo puo­ši­mo ele­men­tas. De­ko­ra­ty­viai iš­lanks­ty­to­mis me­džia­gi­nė­mis ar­ba po­pie­ri­nė­mis ser­ve­tė­lė­mis ga­li­ma su­kur­ti te­mą, val­dy­ti spal­vų žais­mą, su­teik­ti šven­tės nuo­tai­kai no­ri­mą at­spal­vį. Sta­las at­ro­do gra­žiau, kai stal­tie­sė ir ser­ve­tė­lės yra kon­tras­tin­gų spal­vų. Ser­vi­ruo­jant sta­lą, ser­ve­tė­lių lanks­ti­niai ga­li bū­ti de­da­mi ke­lio­se vie­to­se pa­si­rink­ti­nai: ant pa­grin­di­nės lėkš­tės; jei pa­tie­ka­lai bus at­ne­ša­mi por­ci­jo­mis, prie­šais val­gan­tį­jį tarp pei­lio ir ša­ku­tės; ant lėkš­te­lės duo­nai (kai­rė­je); su­lenk­ti tri­kam­piu – ant sta­lo prie ša­ku­tės; į tau­rę – kai sta­las nė­ra nu­krau­tas val­giais ir at­ro­do kiek tuš­to­kas. Vi­sa­da ma­lo­niau nau­do­tis ser­ve­tė­le, kai jos iš­lanks­ty­mas ne per­daug įman­trus. Pas­ta­ruo­ju me­tu ta­po po­pu­lia­rūs me­ta­li­niai ser­ve­tė­lių žie­dai. Į juos įsuk­tos ser­ve­tė­lės de­da­mos pa­grin­di­nė­je lėkš­tė­je ar­ba prie ša­ku­čių, kai­rė­je pu­sė­je. Tai ne tik puoš­nu, bet ir la­bai pa­to­gu. Po­pie­ri­nes hi­gie­ni­nes ser­ve­tė­les ga­li­me su­dė­ti į spe­cia­lų sto­ve­lį ben­drai nau­do­tis. Ser­ve­tė­lių sto­ve­lis tu­rė­tų de­rė­ti prie tau­rių (stik­li­nių ar kriš­to­li­nių) ar­ba įran­kių (me­ta­li­nių). Iš­kil­min­gu­mo ir jau­ku­mo įspū­dį su­tei­kia žva­kės. Žva­kių ir hi­gie­ni­nių ser­ve­tė­lių spal­va tu­rė­tų bū­ti vie­no­da. Žva­ki­dę de­ri­na­me prie ki­tų sta­lo reik­me­nų. Jei ant sta­lo yra stik­li­nių in­dų – žva­ki­dė ga­li bū­ti taip pat stik­li­nė, jei kriš­to­li­nių – to­kią pa­čią ga­li­me pa­si­rink­ti ir žva­ki­dę. Me­ta­li­nę žva­ki­dę de­ri­na­me su ki­tais me­ta­li­niais sta­lo ak­se­su­a­rais: įran­kiais, ser­ve­tė­lių žie­dais ar ser­ve­tė­lių sto­ve­liais. Jei la­biau­siai pa­tin­ka gel­to­no me­ta­lo žva­ki­dės, to­kia spal­va tu­rė­tų bū­ti de­ko­ruo­ti ir sta­lo įran­kiai. Jei įran­kiai yra bal­to me­ta­lo, žva­ki­dės, sto­ve­liai ar ser­ve­tė­lių žie­dai tu­rė­tų bū­ti ir­gi bal­ti. Kla­si­ki­niai spal­vų de­ri­niai vi­suo­met ma­din­gi: bal­to me­ta­lo žva­ki­dė­je ge­riau­siai at­ro­do mė­ly­nos spal­vos žva­kės, gel­to­no me­ta­lo žva­ki­dė­je – rau­do­nos. Ta­čiau žais­ti spal­vo­mis, ži­no­ma, at­si­žvel­giant į in­ter­je­ro ko­lo­ri­tą, ga­li­ma be ga­lo. Vie­nas iš re­čiau nau­do­ja­mų sta­lo puo­ši­mo ele­men­tų yra įran­kių sto­ve­liai, va­di­na­mie­ji „ar­kliu­kai“. Ser­vi­ruo­jant toks sto­ve­lis sta­to­mas de­ši­nė­je pa­grin­di­nės lėkš­tės pu­sė­je, o ant jo gre­ta vie­nas ki­to pa­ka­bi­na­mi pei­lis ir ša­ku­tė. Pa­nau­do­ti įran­kiai ant sto­ve­lio ne­be­ka­bi­na­mi. Sta­las at­ro­do itin iš­kil­min­gai, kai vie­tos sve­čiams nu­ro­do­mos per­pus su­lenk­to­se 7,5 x 8 cm dy­džio kor­te­lė­se, pa­dė­to­se už pa­grin­di­nės lėkš­tės ir įran­kių de­ser­tui ar­ba lėkš­tė­je. Ant jų sve­čių var­dai už­ra­šo­mi ra­šy­ti­niu šrif­tu. Ne­rei­kė­tų sta­lo per­krau­ti val­giais. Dau­giau dė­me­sio skir­ki­me ne pa­tie­ka­lų gau­su­mui, o jų puo­ši­mui bei pa­tie­ki­mui. Ir… ge­rai nuo­tai­kai!

Apranga Vakarinis puošnumas tai ne tik savo skonio demonstravimas, bet ir atitikimas aprangos etiketo taisyklių Gavusi kvietimą į pobūvį, o jame parašyta: apranga – vakariniai drabužiai, moteris sunerimsta: mintys, kaip tinkamai apsirengti, kokiais papuošalais pasidabinti, neduoda ramybės. Norisi atrodyti grakščiai, patraukliai, madingai, bet kartu ir nepretenzingai. Vakariniai drabužiai padeda sukurti gerą, šventišką nuotaiką. Jie labiau negu bet kurie kiti rūbai turi atitikti individualias išvaizdos ir charakterio savybes, laikyseną, stilių, suteikti kuklumo arba ekstravagantiškumo. Paprastai vakarinės suknelės siuvamos ilgos, tačiau, atsižvelgiant į progą ir vietą, galimi ir kiti variantai. Vakariniai drabužiai, skirti namų iškilmėms, įgauna ramią, santūrią formą. Juose vengiama labai aštrių spalvinių sprendimų, brangių blizgančių audinių. Be suknelių, kostiumėlių, dėvimi ansambliai iš tamsaus lygaus sijono ir puošnios baltos ar kitos šviesios spalvos palaidinukės su rankovėmis ar be jų. Vakariniam premjeriniam spektakliui tinka puošnesnės, atviresnės vakarinės suknelės, naudojama daugiau dekoratyvinės apdailos. Eilinių spektaklių metu dėvimuose drabužiuose vyrauja neutralios spalvos ir formos. Per kokteilių tipo pobūvius, kurie organizuojami 17-19 val., dėvimos nesudėtingo kirpimo, kokybiško audinio neilgos suknelės. Vakariniai drabužiai, skirti šokių baliams ar kitiems iškilmingiems pobūviams, atspindi pačius įvairiausius sprendimus. Suknelės gali būti labai atviros, paliekami nuogi pečiai, rankos, kaklas, modeliuojami gilūs skeltukai ir pan. Atsisakoma praktišką paskirtį turinčių elementų, tokių kaip rankovės, apykaklės arba joms suteikiama nauja dekoratyvi forma, nepriimtina kukliems kasdieniams modeliams. Prie šių drabužių būtinos papildomos šventinio tualeto detalės. Jos taip pat neturi būti praktinio pobūdžio (pvz., prie ilgos puošnios vakarinės suknelės netinka rankinis laikrodis). Čia dera brangūs papuošalai, blizgioji bižuterija, puošnūs šaliai ir pan. Batelių spalva ir faktūra derinama prie mažų rankinių. Pastaruoju metu ilgas vakarines sukneles išstumia madingos su giliais skeltukais į apačią platėjančios kelnės bei platesnę paskirtį turintys trumpi drabužiai. Susiformavo net specialus terminas, apibūdinantis populiarią vakarinės suknelės rūšį, – maža juoda suknelė. Tokios kuklios, nesudėtingos formos suknelės gali būti dėvimos pačiomis įvairiausiomis progomis, o lengvai keičiami aksesuarai leidžia modifikuoti jų išvaizdą. Šiuolaikinė vakarinių drabužių mada žavi siluetų paprastumu. Didesnis dėmesys skiriamas audiniams. Jie turi būti labai geros kokybės. Pasirenkant medžiagą, svarbu metų laikas, kuriuo rūbas bus dėvimas (vasarai – lengvesni audiniai, žiemai – storesni). Ypač madingi auksu ar sidabru žvilgantys, taip pat turtingos faktūros audiniai, su įaustais blizgučiais ar metaliniais siūlais, karoliukais. Tradiciniai vakarinių suknelių audiniai – aksomas, brokatas, gipiūras. Šiuo metu populiarūs organza, šifonas, tafta. Kadangi vakariniams drabužiams plačiai taikomas siuvinėjimas, todėl dažniausiai naudojami vienspalviai audiniai, nors galimi ir stambūs efektingi raštai. Šalia visada populiarios juodos spalvos, vakariniams drabužiams taikomos ir kitos sodrios, ryškaus kolorito spalvos, taip pat ir švelnūs pasteliniai tonai. Tai priklauso nuo to, kokio efekto tikimės. Ilgos, sudėtingo kirpimo, su drapiruotėmis vakarinės suknelės dėvimos iškilmingiausiomis progomis – Naujųjų metų sutikimo, vestuvių, jubiliejų metu ir pan.

Progos Šeimininkų ir svečių pareigos. Rengiant priėmimą, būtina deramai jį suplanuoti: sudaryti svečių sąrašą, išsiųsti kvietimus, pasirūpinti stalo serviravimu, meniu, patarnaujančiu personalu, priėmimo eiga, pagalvoti net apie smulkiausias detales. Labai svarbu iš anksto išsiaiškinti garbingiausią svečią ir jam parodyti deramą dėmesį – numatyti vietą prie stalo, laiką jo kalbai ir pan.Šeimininkas ir šeimininkė pasitinka svečius stovėdami taip, kad kiekvienas galėtų paduoti ranką pirmiausia šeimininkei, po to šeimininkui. Supažindinant svečius (jei pobūvis didelis – bent jau sėdėsiančius greta), gražu paminėti jų profesiją ar pomėgius, kad po to svečiams būtų lengviau rasti bendrą kalbą. Šeimininkai nors trumpai turi pasikalbėti su kiekvienu svečiu. Šeimininkas parengia ir sako oficialą sveikinimo kalbą, paskelbia garbės svečiui skirtą pirmąjį tostą, šeimininkė duoda ženklą pradėti valgyti. Svečiai gali vėluoti į sėdimus priėmimus ne daugiau kaip penkias minutes, į stovimus – iki 30 min. Kuo svarbesnis svečias, tuo daugiau jis privalo vėluoti. Garbingiausias svečias atvyksta į priėmimą paskutinis, o išvyksta – pirmutinis. Paskui skirstosi ir kiti svečiai. Kviestiniai pusryčiai rengiami nuo 12 iki 15 val. ir trunka 1,5 val. Jie gali būti organizuojami kitą dieną po kokios nors šventės arba svarbaus įvykio. Pusryčių metu dažniausiai siūlomi vienas du šalti užkandžiai, vienas karštas žuvies ar mėsos patiekalas ir desertas. Sriubos paprastai nesiūlomos. Prieš pusryčius svečiams pasiūlomas aperityvas, per pusryčius – prie patiekalų derantys gėrimai, mineralinis vanduo, kartais sultys. Po pusryčių patiekiama kava arba arbata. Prie žuvies siūlomas atšaldytas sausas baltasis vynas, prie mėsos – kambario temperatūros sausas raudonasis vynas, prie deserto – atšaldytas šampanas ar šampanizuotas vynas.Apranga – kostiumas, suknelė. Kaip rengtis nurodoma kvietime. Kviestiniai pietūs rengiami tarp 18 ir 21 val. ir trunka 2-2,5 val. Apie valandą šio laiko svečiai praleidžia prie stalo pietaudami, likusį laiką - svetainėse. Kol svečiai renkasi, paduodami aperityvai, po pietų – kava ir arbata. Pietų metu patiekiama iki trijų šaltų žuvies ir mėsos patiekalų bei du karšti patiekalai. Jei siūloma sriuba, pakanka vieno karšto patiekalo. Prie patiekalų atitinkamai siūlomi vynai, kokteiliai, po pietų – viskis su ledu ar sodos vandeniu. Buteliai ant stalo nestatomi, juos paprastai siūlo padavėjai prie specialiai tam įrengto baro. Svečio vietą prie stalo žymi kortelė su pavarde, o jei kortelių nėra, svečius prie stalo palydi šeimininkė.Pietūs – iškilmingas priėmimas, todėl ir apranga svarbi: vyrams būtina dėvėti tamsų kostiumą, smokingą arba fraką, moterims – vakarinę suknelę. Kviestinė vakarienė prasideda 20 val. arba vėliau. Nuo pietų ji skiriasi tik savo pradžios laiku. Kaip apsirengti paprastai nurodoma kvietime, dažniausiai vakariniais rūbais: vyrams – smokingu arba fraku, moterims – ilga vakarine suknele. Aperityvas. Taip vadinamas priėmimas prieš pobūvį. Jei vakaras vyks namuose, prieš sėdant už stalo, belaukiant, kol susirinks svečiai vaišinama lengva užkandėle – sūriu, riešutais, vaisiais, galima pasiūlyti sauso, pusiau sauso vyno ar grogo. Tačiau reikėtų prisiminti, kad aperityvo metu patiekiamų vynų taurės prie pagrindinio stalo nenešamos. Jei vyno ar kito gėrimo nespėjome išgerti, reikėtų atsiklausti šeimininkės, ar nusinešdami taurę, nesugadinsime stalo serviruotės. Labai patogu aperityvui susirinkti namuose, kai pobūvis vyks restorane. Tokiu atveju svečiai patys įteikia gėles ir dovanas šeimininkams, susipažįsta. Aperityvas trunka apie 15-20 minučių. Kavutė. Kavos ar arbatos puodeliui dažniausiai kviečiame po pietų, nuo 16 iki 18 valandos. Pakviestasis kavos į namus vakarienei nepasilieka. Darbe taip galima pažymėti gimimo dieną ar kitą progą. Stalas serviruojamas užkandžių ar desertine lėkštele ir kavos puodeliu, vaišinama sumuštiniais, saldumynais, prie kurių dera likeris, šampanas, konjakas, saldūs ar pusiau saldūs vynai. Oficialūs kvietimai nebūtini, galima pakviesti ir telefonu. Priėmimas „Taurė šampano“ prasideda 12 val. ir tęsiasi apie vieną valandą. Organizuojamas svečiui, delegacijai pagerbti, sutarties pasirašymo, naujo biuro atidarymo proga, vadovaujančiam asmeniui pradedant eiti savo pareigas, pristatymo metu. Vaišinamasi stovint. Šio priėmimo metu siūlomas šampanas, įvairūs vynai, sultys. Jei priėmimo metu vaišinama šampanu, jo atsisakyti nederėtų. Šampanas dažniausiai geriamas iškilminga proga, todėl atsisakymas gali būti suprastas kaip nepagarba asmeniui ar įvykiui. Nenorint gerti, galima taurę pakelti, priglausti prie lūpų ir, neatkreipiant aplinkinių dėmesio, padėti. Priėmimo metu vaišinama lengvais užkandžiais, tačiau jie nebūtini.

Stalo etiketas Stalo padengimas oficialiai vakarienei Plokščia didelė lėkštė statoma per 2,5 cm nuo stalo krašto. Jeigu ant jos jau padėta lėkštė su pirmuoju patiekalu, servetėlė dedama į kairę nuo šakučių. Įrankiai sulygiuojami pagal kotų galus. Šakutės (nedaugiau kaip trys) dedamos į kairę nuo lėkštės pagal naudojimo tvarką, imant iš krašto; šakutė austrėms vienintelė dedama peilių pusėje, į dešinę nuo jų, dantukais į viršų. Peiliai (nedaugiau kaip trys) dedami ašmenimis į vidų į dešinę nuo lėkštės ir naudojami nuo krašto. Vienintelis šaukštas (sriubai) dedamas į dešinę nuo peilių. Desertinė šakutė ir peilis dedami už lėkštės, šaukšto kotas į dešinę pusę, šakutės danteliais - į dešinę. Labai oficialiai vakarienei deserto šaukštą ir šakutę atneša kartu su desertu. Ant stalo statomos ne daugiau kaip keturios taurės – vandeniui, baltajam ir raudonajam vynams ir šampanui. Druskinė ir pipirinė statomos už lėkštės, pipirinė statoma į kairę nuo druskinės, didesnės pipirinės ir druskinės, kuriomis naudosis keli svečiai, statomos šiek tiek už vyno taurių, tarp dviejų svečių. Patarimai prie stalo: - Šakutė laikoma kaire ranka, dantukais žemyn, o peilis visą laiką dešine ranka. - Keičiantis patiekalams įrankiai imami nuo krašto. - Panaudoti įrankiai niekada nepaliekami ant stalo ar puodelyje, bet yra išimtis: jeigu yra didelė sriubos lėkštė, padėta ant polėkštės, šaukštas paliekamas sriubos lėkštėje arba polėkštėje, jei ant jos yra vietos. - Pabaigę valgyti, įrankius padedate į lėkštės vidurį, peilio ašmenys į vidų, šakutė peiliui iš kairės, dantukais į viršų. - Sriubos lėkštės naudojamos oficialiems pobūviams. Kadangi sriubai valgyti reikalingas didelis šaukštas, sriubą valgykite iš šaukšto šono, o ne kiškite jį priekiu į burną. - Sriubos puodeliai su dviem ąselėmis naudojami drebutinėms sriuboms ir sultiniams. Iš tokio puodelio galima ne tik semti šaukštu, bet ir gerti. Jeigu paviršiuje plaukioja daržovės ir kiti priedai, pirma išvalgykite juos šaukštu, o tik paskui gergite iš puodelio. - Vyno taures laikykite už kojelės taip, kad ranka nesušildytų vyno. - Kai šparagai ar grybai pateikiami su skrebučiais, paimkite ir skrebutį. - Atsipjovę lėkštėje kąsnį mėsos, žuviems ar paukštienos, pirma jį suvalgykite, tik paskui pjaukite kitą. - Nepilkite padažų ir prieskonių neparagavę patiekalo. - Druskinės ir pipirinės paprastai padedamos su sidabro ar dramblio kaulo šaukšteliais. Jeigu šaukštelių nėra, druską ar pipirus imkite švaraus peilio galiuku, arba paimkite žiupsnelį, suėmę nykščiubir smiliumi. - Jeigu desertas paduodamas taurėse aukštomis kojelėmis ant lekštės, šaukštas paliekamas ant lekštės krašto, bet ne taurelėje net kol valgote desertą. Jeigu desertas pateikiamas kokiame nors dubenėlyje, šaukštą palikite jame arba ant polėkštės. - Ledai valgomi šaukšteliu, bet jeigu juos pateikia su tinkančiu pyragu, desertas valgomas deserto šaukšteliu ir desertine šakute. Kaip sodinti svečius prie stalo: Yra keletą variantų kaip sodinti svečius prie stalo. Pirma – šeimininkė sėdi prie vieno stalo galo, o šeimininkas – prie kito. Šios tradicijos galima laikytis, kai prie stalo sėdi šeši ar aštuoniolika žmonių ir kai moterų ir vyrų yra po lygiai. Su aštuoniais, dvylika ar dvidešimt svečių (kai skaičius dalijasi iš keturių), šeimininkui ir šeimininkei neįmanoma sėdėti priešinguose stalo galuose taip, kaip šalia nesėdėtų dvi moterys ar du vyrai. Jei taip atsitinka, norėdama išlaikyti formulę vyras-moteris-vyras, šeimininkė turi pasislinkti per vieną vietą į kairę, o galustalėje, priešais šeimininką, reikia pasodinti vyrą. Jei yra keli apskriti stalai, šeimininkas su šeimininke sėdi prie skirtingų stalų tokiose vietose, kad matytų visą kambarį. Taip jie gali stebėti svečius ir jų aptarnavimą.

Tai pati didžioji žiemos šventė, laikyta ir tikrąja žiemos speigų pradžia. XIX a. pab., kol dar buvo švenčiamos trys ar net keturios dienos ta dingstimi “ kad ledai javų neišmuštų” (Obeliai, Žiežmariai). Dvi dienos dar buvo švenčiamos XX a. pradžioje ir dabar, po Nepriklausomybės atgavimo. Kuo išsiskiria Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje? Tai aiškiai sena agrarinė šventė. Tikėjimai ir papročiai liudija tikėjimą Saulės atgimimu. Pasaulis Kalėdas , kaip Kristaus gimimo prisiminimą švenčia nuo IV m. eros amžiaus, o Lietuvoje jų lietuviškas vardas, su Naujųjų Metų šventės sakralumą. Pamatysime, kaip ims gerėti ir mūsų kasdienis gyvenimas. Kalėdų šventėms viskas jau buvo paruošta iš vakaro, ruošiantis Kūčioms, nes per Kalėdas jokių darbų šiukštu negalima dirbti. O ir to laiko nebėra. Kas praleido visą naktį bažnyčioje prie gimusio Kristaus prakartės, kiti ankstyvą rytmetį i Bernelių mišias išskubėjo. Bus to laisvo laiko ir darbus nudirbti, ir pasilinksminti net iki Trijų Karalių. Sugrįžus iš bažnyčios – sotūs pusryčiai (jie ypač mieli po ilgo pasninko), nemiegota ar mažai miegota naktis pirmąją Kalėdų dieną visus traukdavo poilsio “Pavalgę atsigėrėme gero alaus ir kaipo naktį nemiegoję, sugulėm. Kėlėmės ateinantį rytą – rašo M. Valančius “Palangos Juzėje”. Taigi, ir jaunimo žaidimai, vyresniųjų svečiavimasis – antrosios ir kitų šventės dienų pramoga. Buvo sakoma, kad reikia ne tik patiems pasisotinti, bet ir gyvulius gerai prišerti, nes nuo to priklausąs visų metų karvių pieno riebumas, pieningumas. Reikia ir samdiniams duoti kuo geriausiai valgyti , kitaip javai būsią menki .Apskritai, sotus pavalgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos tais metais sąlyga. Šis paprotys ypač būdingas žiemos šventėms. Iki Kalėdų valstiečių ūkyje jau būdavo nupenėtos skerdimui skirtos kiaulės Užtat Kalėdų valgiai riebūs, mėsiški. Štai M. Valančius rašo: “Vos į kiemą įėjom, sugrįžę iš Bernelių mišių, pakvipo mums lašiniai, visiems sugrįžus, padėjo mergaitės ant stalo didžiai skanų šiupinį. Paršo uodega... kyšojo vidury bliūdo”. Buvo paprotys Kalėdų pusryčiams patiekti virtą kiaulės galvą. Kiauliena – būdingas Kalėdų patiekalas ne tik mūsų, bet ir kaimyniniuose kraštuose. Pamiegoję ir pailsėję pirmąją Kalėdų diena niekas didelių linksmybių nekeldavo. Jaunimas susirinkdavo pažaisti, “pašposinti”, padaionuoti. Kaimo moterys dažniausiai susirinkdavo vienon trobon ir giedodavo “bernelius”, kitas dainas, eidavo ratelius, žaidė (Jucaičiai, Šilalės raj.). Pirmoji Kalėdų diena dažniausiai būdavo rami, lyg pasiruošimas antrosios dienos šurmuliui. Antrąją Kalėdų dieną prasidėdavo kalėdojimas. Vienas iš charakteringiausių antrosios Kalėdų dienos ir viso tarpukalėdžio (iki Trijų Karalių) papročių buvo ir yra jaunimo grupių, vadinamųjų “kalėdotojų”, “bernelių”, “čigonų” ir kt. Vaikštynės po kaimus ta dingstimi, kad šeimininkus pasveikintų, palinkėtų gero ateinančių metų derliaus, o sau už pasveikinimą susirinktų dovanų ar bent būtų gerai pavaišinti. Visose panašiose grupėse vienas būdavo vadovas. Jo pareiga buvo atsiklausti šeimininko sutikimo. Paprastai kalėdotojai pasibelsdavo iš kiemo pusės į pirkios langą, o pro duris eidavo tik pakviesti, Štai kaip tai aprašo M. Valančius: “ ...pradėjo loti šunys ir kažin kas brakšt, brakšt į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: “Kas čia?” - “Mes susiedai blukvilkiai, argi roda bernelį giedoti?”Šis atsakė: ”Roda, roda. Tuoj įėjo keturi vyrai: trys jauni, o vienas senas,žilas. Pagiedojo “Sveikas Jėzau mažiausias”, ir tarė senis: ”Atėjom pas tamstą ne gerti, ne valgyti, bet tamstą pasveikinti.. sveikinam tamstą su gera motera ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats užlaiko dėl mūsų laimės”. Šeimininkas ęsą jiems padėkojo, pasodino, atnešė alaus ąsotį. Tiems begeriant atėjo kiti sveikintojai. Taip per naktį pereinančios kelios sveikintojų grupės. Prof. P. Dundulienė teigia, kad Kaltanėnų apylinkėse (Tauragės apskr.) bernelių grupę sudarydavo 12 jaunų vyrų, apsimovusių raudonomis kelnėmis, atbulai apsivilkusių švarkus, su kepurėmis, rankose nešinų botagais ant ilgų kartelių su skambalėliu. Prieš ateidami į kiemo namus, jie ”vaikydavę piktąsias dvasias” krūmuose, triukšmaudavę, paskui įsiprašę priimant, giedodavę šventas giesmes, linkėdavę šeimininkui gerų ateinančių metų, derliaus, būdavę pavaišinti. Aukštaitijoje “bernelių” būrį surinkdavęs Kalėda, dar vadinamas Sidabru. Senis Kalėda būdavo apsivilkęs vilnomis į viršų kailiniais, būtinai su “kupra”, su kreiva lazda rankoje, pasikabinęs krepšį dovanoms dėti. Prisistatydavo tokia oracija: “Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Nešu terbą, pilną turtų – laimę, derlių ir kitokį labą.Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.Mergaitėms nešu prausylų ir baltų bielyly, kad būtų gražios.” Įleistas į vidų berdavo užstalėn visokių javų mišinio – tai auka namų dvasioms, gero derliaus lionkėjimas. Paskui vaikus apdalindavo riešutais. Kiti kalėdotojai pagiedodavo kalėdinę giesmę. Dzūkijoje populiariausios giesmės buvo su referenais “Kalėda”, “Leliumai”, “atvažiuoja šventos Kalėdos” ir kt. Tokios dainos būdavo dainuojamos ir per adventą iki Trijų karalių.Dainose obelėlės, grūšelės, bitelės ir kt. Įvaizdžiais poetizuojamas mergelės grožis, Jaunystė, minimas jos tykantis sakalėlis – bernelis, ieškąs uošvio dvaro, savo pabėgusio žirgelio, ar medžiotojas – piršlelis. Kalėdotojų giesmės, kuriomis jie sveikina merginas, yra vestuvinės tematikos kūriniai. Pats Kalėda, tai protėvio, ateinančio iš požemio karalystės –“ ano pasaulio”, į kurį prašosi atgal nevaromas, personifikacija. Jis savo išvaizda būtinai skiriasi nuo šio pasaulio gyventojų , oracijoje teigia iš labai toli atkeliavęs. Jis per pačią didžiąją metų šventę lanko savo gyvuosius vaikaičius, atneša mirusiųjų linkėjimus, jų palaiminimą. Bet drauge jis primygtinai reikalauja atlyginimo už sveikinimus – vaišių ar dovanų. Tai būtina sąlyga gero linkėjimams išsipildyti. Kalėdotojai turėjo mokėti gražiai pagiedoti “bernelius”. Jeigu pagiedodavo, juos įsileidę vidun vaišindavo vėdarais, kugeliu, burokiniu alum, paskui linksmindavosi – šoko ir dainavo. Seni žmonės atsimena, kai kalėdotojai eidavo per kaimą, visi sekdavo, kad jie užeitų į kiekvieną trobą. Tik tada bus galima tikėtis, kad tais metais kaimą aplenks nelaimės. Kalėdojimui buvo priskirta apsaugos funkcija, tiesa, jau antrinė. Kalėdotojai buvo laimės nešėjai. Atėję į trobą jie sveikindavo, linkėdavo, laimindavo, barstydavo grūdus. Grūdų barstymas, kaip ir visuose virsmuose, reiškė naikinimą to, kas jau sena, ir naujo gimimą. Tačiau svarbiausia – kalėdotojų linkėjimai ir laiminimai. Jie buvo tikroji Kalėda ž dvasinė dovana. Po nepaprastos Kalėdų nakties toji dvasinė dovana, tarsi, raugas, įraugdavo ateinančių metų dienas. Senieji kalėdotojai atnešdavo dvasinę dovaną. Kalėdotojus vaišindavo ir jiems duodavo materialinę kalėdą. Nykstant seniesiems kunigams, kalėdojimo paprotį perėmė persirengėliai, vaikai ir ubagai. Pamažu dvasinę Kalėdų dovaną – linkėjimus ir laiminimus pradėjo išstumti materialiosios dovanos. Nuo mūsų priklauso, ar taps Kūčių vakarienė bei Kalėdų šventės mums ta dvasinio virsmo slaptimi, kai žmogus, apvalydamas savo širdį nuo blogio ir atverdamas ją gėriui, patiria dvasinio atsinaujinimo rimtį.

o aš žinokit neremiu nieko jei ateitų pas mane žmogus ir sakytų neturiu ką valgyti, aš nepagalilėąiau nei 50lt tkrai nueičiau nupirkčiau ko nors, bet tik su ta sąlygą jei aš matyčiau kad žmogus yra tvarkingas ir neturi už ką o jau tiems alkoholikasms tai ne, jiems padėti - pas mane piniginė tuščia

nu šakės, bet kaip tavo mama galėjo padaryti, bent jau galėjo pasakoti tada kai tavęs namuose nėra, kad negirdėtum nu man tai čia žinok siaubas

nu jau klausykit nebegaliu, šendien išvedžiau savo klecką į daržą, einam ogo žiūri ta ..... mūsų laukia, žinokit taip susinervinau, kad net su skėčiu veidą užsidengiau, jau galvojau nors vieną kartą nueisim normaliai į darželį abu, tai ne b... aš nesuprantu ar ji viena negali vesti savo vaiko, nu ką nuo pirmadienio pradėsiu po 8 20 išeidinėti iš namų, tada gal nesusitiksiu, porą dienų jūs žinokit jei aš ankščiau vedu ir ji ankščiau veda, jei aš vėliau ir jinai vėliau, nu jau nebeturiu nervų

nėra už ką džiaugiuosi kad galėjau padėti

linux ar išėjo, jei ne tai rašyk kaip nors pasistengsiu aiškiau paaiškinti

ar aš čia viena nieko nematau?

dabar žiūrėk atėjai š šitą temą, viršui kur parašyti Klausimai dešiniam kampe yra Nustatymai su rodyklyte žemyn, paspaudi ir susirandi standartas jei neišeis dar klausk bandysiu padėti

na nebesipykit mergaitės, pasisakėt ir užtenka :) bet kad ir jaunesnius už save gerbti taip pat reikia, tai Vilkei pritariu 100proc

dar norėjau kaip tik paklausti žinot būna fotografuoji o nusifotografuoja tik po kelių sekundžių, tai fotografuodavau savo klecką jis nusisukdavo per tą momentą, ir nuotrauka neduok dieve kaip vadinasi šis dalykas, aš noriu kad jo nebūtų, nuo ko tai priklauso

labai tau ačiū, tada pasirinksiu Nikon

linux ar susitvarkei?

:unsure: :D mane irgi prajuokino tavo pasakojimas

gal tiesiog reikia su kažkuo pasikalbėti kad pasidarytų geriau laikykis kicule, mes su tavim

o mano 5 mėgstamiausias skaičius

taip turiu du sūnelius, bet labai dar norėčiau mergytės

mano akys rodos