Enija

Pernai prisipirkau nemažai kaktusų. Dabar turiu jų gal trisdešimt ir po truputėkį vėstu nuo tos gausos. Dabar galvoju, kad pasiliksiu tik rečiausius ir gražiausiai žydinčius, nes kai kurie tiesiog niekuo neįpatingi.

Surašysiu laišką žiemai kuo ilgiausią kur užsisvečiavo- būtinai paklausiu. Apeinu vis kiemą, pakraščius visus, surasiu gal žiemą miegant po lapu. Paprašysiu vėją- laišką gal nuneš, gal suras jis žiemą ir pas mus parves. Stipriai pasiilgau sniego patalų... Kaip sulaukt to laiko, kai aplink nelieka žinomų takų, kai žvėreliai miega, balta ir ramu vakare išėjus vėjas uždainuoja, šoka valsą snaigės, medžiai palinguoja , tyliai gurgžda sniegas po manu batu, o išdykęs speigas gnaibo skruostukus. Surašysiu laišką, tik kas jį nuveš gal paklausti šalčio, to- šaldytuve?

Panašu, kad dantys nevalyti nuo gimimo. nerūkau. Net nežinau kodėl. Jaunystėje norėjau tausot sveikatą. Dabar kaip ir nenoriu namie išsiskirti iš visų nerūkančių.

Žinau, kasdien eilėrašiai neateina. Kartais reikia patylėti, akd išgirstum juos atsargiai sėlinančius iš širdies gilumos. Jau kelias dienas tuščiai varstau dureles, tikėdamasi rasti Egmilės eiles. Mano siela irgi tyli. Gal kaltas toksai pavasariškai šiltas rudenėlis. namuose kvepia bandelėm namuose šilta jauku ir tik pažvelgus į kelią tampa truputį graudu. vasaros jau pasiilgau, o ir žiemužės nėra. vakarą tamsų ir ilgą audžiu viltis, vis nėra klegesio to kaip įpratus trūksta saulutės šiltos laukiu ir vėlei pragystant paukštės ant medžio šakos

Laba. Kažkada esu skaičiusi apie majų kalendorių. Nelabai dabar atsiminsiu tas visas smulkmenas, bet pas juos buvo kažkokios pranašystės ir viena iš jų buvo žemės egzistavimo pabaiga:2012,12,23. Nežinau ar teisingai perskaitė tuos raštus archeologai, bet 2012 metai karts nuo karto linksniuojami. Oi, kaip tik tai radau ir toje nuorodoje... Majų datų rašymo sistema gerokai kitokia nei mums įprasta, bet jie buvo stulbinamai geri astronomai. Jų metų kalendorius buvo valandų tikslumu.

Žvarbu šiandiena širdyje ilgai klajojau naktyje sakiau, gal žiburį surasiu ten lauks manęs... Pabelsiu taip nedrąsiai mane sutiks, mane globos, balčiausius patalus paklos... Širdyj manoje užsilikęs vaikas. Ir tarsi smėlis bėga laikas, miglosna liejas praeitis, rūke paskęs sena viltis pajusti delną ant galvos ir jaukią šilumą mamos. Už lango žėri tyros snaigės sulig žiema tamsa te baigias pirmi saulutės spinduliai nurausvins sniegą ir žvaliai visi susėsime ir roges pasaulis vėl jaukus, patogus.

Pasaulis būna per erdvus arba per ankštas kartais. Pasauliui būname našta arba vienintele viltim- ir ginčijas prie mano vartų likimo deivė su Mirtim. O kol tas ginčas nesibaigia einu pasižvalgyt artyn, pamilstu visą gyvastį, net sraigę, keliaujančią kažkur lapu tolyn...

vis dar laukiu, kas pataisys mano nuotaiką...

visi mes keičiamės- mus keičia laikas ir patirtis kiekvieno vis kita. Ateina laikas ir širdyje telieka vaikas kitiems mes tampame suaugę ir liūdni

Kaip gera būna kartais susitikti senus draugus nežinomam kely ir džiaugsmas taip tada širdin užplūsta, kad rodos kiltum, degtumei ugnim. kaip gera kartais vakarui atėjus. pabeldžia kas nedrąsiai į duris ir nesibaigia kalbos, jausmas liejas su taure gera saulę pasitikt...

Bandžiau vaikams žaismingus pusryčius, kad nuotaiką pataisyčiau. O patiems- kokia ten romantika skubant darban. O sekmadienį romantiškiausia būna kava prie lovos. Net jeigu būtų ant jos ornamentai, tikriausiai išgerčiau nepastebėjus.

Gyvenimas dažnai mus blaško kiti mūs derlių nusiraško nėra teisybės ant lėkštutės tik tylios ašaros ir nevilties minutės. Vis tamsoje mes beldžiame, gal durys mums atsivers, sušuks, kad mūsų laukia, tik vėjas tyruose lapus nešioja, o laikas plaukia plaukia plaukia... tada susiruošiam pabūt geri prisijaukinti kitą ir turėti draugą. Ir kartais užantyj jis auga auga auga...

Labas, naujoke.

Nesu tikra, kad gerai atsimenu istoriją, tačiau man atrodo, kad provoslavai nuo katalikų ir atsiskyrė kaip tik dėl šio klausimo ir gal dar dėl apeigų formos. Jei dabar sugrįš prie bendrų idėjų šiais klausimais, tai kaip ir nebelieka priežasties būti atskiroms konfesijoms. Ar ne dėl to kaip tik ir trukdo teigiamai išspręsti tą klausimą. Gaila, kad Vatikane sėdi tik tokie senoliai, kuriems tas klausimas jau nebeaktualus, o gal nenori, kad jauniems geriau būtų: negavom patys, tai ir kiti turi kentėt. O šiaip, kokie gražūs vyrai mokosi seminarijoje. O dar mūsų klebonas taip gražiai tėviškai kalbasi su vaikais per mišias priekyje susisodinęs- vis pagalvoju: kaip jis būtų geras tėtis. Tik nieks netrukdo jiems visiems pereit pas liuteronus, ot. :P

Labas. Kviečiu kartu paišdykauti. Ir nebūtinai viskas turi rimuotis gražiomis eilutėmis- svarbu jausmas, o jau tada iš sielos išsilieja patys gražiausi brangakmeniai. gražesnė už gražiausią žiedą ji tarsi pūkas vėjo nešama į margą skraistę įsisupus palaukėm eina, net žiema jos šilumos neužgesins visiems ji vasarą primins... ;)

Pasaulis sugriūtų, jeigu svajoklis nelaikytų jo ant savo sprando, jeigu netikėtų pasaulio gerumu ir grožiu... pareisiu iš laukų nešina laumės dovana ir padėsiu ant nepažįstamojo slenksčio, kad sužydėtų sužvarbusi siela... Iki

Žiemos nekvieski dar prašau, tegul dar vėjai rudeniniai paglosto ąžuolus senus, dar rodos vakar patvoryje aš pienę žydinčią mačiau žiedelis gležnas rudeninis pražydęs šitaip nelaiku priglausčiau jį sau prie krūtinės tačiau ir ten labai žvarbu, ten šaltį stingdantį matau žiemos nekvieski dar, prašau... Labos. Tegul Mūza pailsi svajonių pievose ganydama Pegasą.... ;)

LAbai nuotaikingas eilėraštis. Mano siela šiandien gieda liūdnesnes gaidas. ruduo sužvarbęs, lietumi į langą tyliai beldžias. Pabūk šiandien su manimi, lai šerkšnas atsileidžia ir iš šešėlių pamažu gal išviliosim laimę, pabūk šiandien su manimi ir viskas lyg savaime susirikiuos ir bus ramu ir sielai bus taip lengva pabūk šiandien su manimi, juk rudeniui atleidžiam ir nudraskytus vėl lapus ir nuraškytus žiedus pabūk šiandien su manimi, lai atitolsta bėdos... ..................................... Ta kasdienybė tokia miela, Kai kas vakarą gali žinoti, Kad ir rytoj lakstys po kiemą vištos. O patvoryje megsis naujos žirnių ankštys. Ta kasdienybė tokia miela, Kai subėga prie stalo Murzini vaikeliai Ir mylinčiomis akimis Prašo duonutės. Ir žinai, kad gali duoti Ir abišalę naminės duonos, Ir pilną prikyštę meilės. Ta kasdienybė tokia puiki, Kai ir vėl parskrenda gandrai, O ūgtelėję jų atžalos Nebetelpa lizde ir nakvot Susirenka ant trobos stogo. Tada jau žinai- ruduo nebetoli Bet kas gi trukdo ir vėlei Kaip ir daugelį metų Raikyti duoną ūgtelėjusiems vaikams ir laukti laukti pirmų šalnų Iki, Egmile. Lauksiu kitų laiškų. Laukiu ir jūsų visų laiškų. Taip gera yra gauti eiliuotus laiškus, jie prasiveržia iki giliausių sielos gelmių.

Taip pagalvojau, kad protingas mergišius gali savo pomėgį taip užmaskuoti, kad dora žmona ir neįtars kas vyksta už jos nugaros ir gal net pragyvens laimingą gyvenimą, o girtuoklis savo pomėgio užmaskuoti niekaip neįstengs, nes tai tokia patologija, kuri progresuoja.

Labai žaviuosi ispanų ir italų kalbomis. Vis tikiuosi rasti lėšų ir laiko joms išmokti. Dabar temoku vos kelis žodžius.

Ak, taip ir įsivaizduoju knygelę su šiomis eilėmis ir jaukiomis iliustracijomis, kvepiančią spaustuviniais dažais ir tokią stebuklingą. Kūdikio šypsena- pats nuostabiausias dalykas gyvenime. Ačiū, Egmile.

Labas. Man skauda širdį, kai sužinau apie vaiko, kad ir svetimo kančią. Nesuprantu gyvenimiškos to įvykio prasmės. Nepaaiškina man to nei religijos, nei filosofijos. Iki šiol nerandu atsakymo: kam reikalinga gyvasties kančia. Ką gauna pasaulis, įgijęs tą auką. Kodėl ant egzistencijos aukuro sudega viltys, gyvenimai, pasauliai... Pro uždarą langą man kužda viltis. Lyg mintys ištįsę šešėliai. Rimtis mano sielą aplankė. Karaliai virš mano galvos pasilenkę jau lemia likimą. Tik laiką aplenkęs ant mano palangės balandis ar siela paklydusi lankės... likimo deivės baltarankės siūlą audžia tingiai nerangiai... Laukiu Egmilės laiškų.

Tie žodžiai taip palietė širdį. Vaikštau lapkričio vakarais po mirusiųjų miestus. Jie tokie paslaptingi naktį. Plevena aibės žvakelių. Spragsi, treška, skilinėja stiklinaitės nuo perkaitimo. Rodos verda gyvybė. Tik deja. Niekaip nepriprantu prie tos natūralios gamtos kaitos. Kartais norisi, kad pasaulis būtų idealus ir nekintantis. Kartais bandau suprasti, kodlė mūsų genuose užkoduota senatvė ir mirtis. Kur link juda gyvybė. Kodėl vienodomis teisėmis po saule egzistuoja budelis ir auka, žmogeliukas tyromis akimis ir klastingas virusas, gyvenimas ir mirtis. Žinau, kad niekuomet nesurasiu atsakymo, bet nugara jaučiu artėjantį laiką, kuris vistiek ateis ir ... Ir nesvarbu kada tai bus rytoj ar po penkiasdešimties metų- amžinybės požiūriu, mūsų gyvenimas tėra akimirksnis, lašelio prisilietimas prie įkaitinto paviršiaus. Kai apmąstymus pasikviečiu Dievo pavidalą, tampa dar painiau: kam jam reikia tos nesibaigiančios agonijų virtinės, kur jis veda tuos gyvos materijos gumulus, pakylančius gvenimui ir vėl nugrimstančius į nebūtį, ar kitokią būtį...

Šaunu. Reiks pasidairyti knygynuose. :D Pasaka apie daiktus Vakarais mintimis nusikeliu į senelių sodybą. Ten buvo mano rojus žemėje. Ten mokėjau džiaugtis besiskleidžiančiu žiedu, praskridusiu drugiu. Galėdavau valandomis gėrėtis rasos laše žėrinčiais rytinės saulės atspindžiais. Dažnai mintimis nusikeliu į tą laikotarpį. Bandau mintyse pagulėti toje pat lovoje, paglostyti senelio išdrožinėtas rožes ant spintos durų. Tada, kai buvau maža, man dažnai atrodydavo, kad kambaryje be manęs yra kažkokia dar siela ar bildukas. Nebijojau to padaro ir netgi jaučiau jo globą. Visai neseniai man kilo mintis, kad tas bildukas buvo mano pačios mintys, atsiūstos iš ateities, pagražintos ilgesiu, meile ir žinojimu. Ratas užsidaro. Tereikia tą mažą vaiką iš praeities pasikviesti į savo širdį ir viską pamatyti vėl vaiko akimis. Daiktai šioje istorijoje tėra dekoracija, skiriamieji ženklai, padedantys surasti tą nuostabią kertelę, glūdinčią beribėje laiko erdvėje, tarsi sandėliuko lentynoje. Jų dėka, galiu nukeliauti į man reikalingą laiko ir erdvės sandūrą. Daiktai, buvę tos idiliškos praeities dalimi, gyvena savo gyvenimą ir jų man nereikia.

nuostabūs žodžiai. Sakyk, ar esi išleidusi knygelę savo kūrybos. Juk gerokai kuklenės mintys sugula ant popieriaus.