Enija

Taip dabar gerai. Nėra jokių gripų. O tas sniegas tai gerai, kai laikosi kokie -10C. Kai būna aplink nulį ir dar šalpdriba, ledas, tai visai nemiela. Dabar gerai kad saulė išlenda, tai visai netamsu ir nėra to niūrumo, koksai būna tokiu metų laiku. Jei tai susiję su globaliniu klimato atšilimu, tai man visai patinka. Aišku gaila ten visokių tų ledynų Antarktidos. Baisu tų visų ozono skylių. Tik jeigu pas mus taps klimatas kaip Ukrainoj, tai man visai gerai.

Bent jau Vilniaus senamiestyje dirba ištisa artelė išmaldos surinkėjų. Ir jie turi prižiūrėtojus, kuriems moka duoklę. Slankioja išmaldos prašydamis jauni stiprūs vyrai. Kartą vienas toks dvimetrinis ne ką už mane jaunesnis kreipėsi į mane:"Teta, aš visą dieną nieko nevalgiau" Apžiūrėjau aprangą, naujutėlaičius adidas firmos batelius, įmitusį veidelį ir atsakiau:" tikiu, kad nevalgei" Tą dieną buvau tikrai nieko nevalgiusi, nes pamiršau pinigus namie. Tokių keistų istorijų galima prisirankioti daug. Nebežinau, kuriems reikia tos pagalbos, o kurie mulkina.

džiaugsmą... :)

Geras požiūris. Mano, deja, renkantis vyrą požiūris buvo labiau analizė protu pagal pasirinktus punktus. Ir tie punktai buvo ne patys racionaliausi: ūgis, plaukų spalva, figūra, negeriantis, nerūkantis, švelnus... O va seksualumas atrodė toks savaime esantis dalykas. Buvau mamos prigasdinta tuo klausimu. :D Ir dabar, jei reikėtų pradėt viską nuo nulio, labiau dėmesį skirčiau charakterio bruožams, nei seksui. Tokia jau esu. :)

Parvažiavo prisimeditavęs ir pasiilgęs, o ta madam atrodo nevažiavo, nes mačiau mieste. Ne tai svarbiausia. Niekaip nesuprantu kuo iššaukiau jos tokią reakciją. Pradedu galvoti, gal patikau jos vyrui. :D Va taip ir veisiasi intrigos. :)

Man tai dažniausiai kyla mintys, kad kito žmogaus į savo pasaulį nesugebėčiau įsileisti. Net nupurto mintis, kad galėčiau būti šalia kažkokio svetimo diedo. O jeigu manasis rastų geresnę, jaunesnę- tikriausiai taip ir likčiau pati sau su savo godomis. :) Tai tikriausiai pats naturaliausias prisirišimas. :D

Taigi, kad klausausi savo intuicijos, nes jis kaip tik savaitei išvažiavo atostogų su ta kompanija.

Internetas suėda pusę laisvalaikio. Net pačiai baugu pasidarė. ir namie ir darbe po porą valandų aukoju internetui. O su senomis tikromis draugėmis tik kartą per kelis mėnesius susitinku. :)

Žmonės keičiasi. Kartais nereikia nei atstumo, kad žmogus nutoltų ir šalia būdamas. Visada ramiai saviškį išleisdavau su draugų kompanija, na forumiečių, bendradarbių. Vieną kartą pajutau, kad nebepatinka man tai. Išsisakiau. Jis tuoj pat nutempė mane į sekantį savo forumo meetą. Sudėtinga man buvo šalia žmonių, kurių visai nežinau ir specifinė jų domėjimosi sritis man menkai žinoma, bet atrodė į vakaro pabaigą jau jau pradėjau patogiai jaustis. O tada geriausia toj kompanijoj mano vyro draugė pasakė, kad nesąmonė temptis žmonas, nes tada žmogus net linksmintis negali. Visi sužiuro į mane. Nutaisiau šypseną ir kažkokį žvilgsnį, nuo kurio kiti puolė juoktis, o ta dama užraukė kažkaip savo kalbą ir tiek. ką norėjau pasakyt. O gi tai, kad pasijutau visai nebepažįstanti savo žmogaus. Jis buvo toks koks būna visada su manimi. O koksai jis būna tų draugų tarpe. Kaip jis linksminasi? Ar tai jau plyšys ar dar ne? Dabar sėdžiu ir klausausi savo intuicijos.

Tie bekraščiai žydinčių pienių laukai ir mintis, kad prakalbint gali visus vabalus lipančius stiebu ir su žvirbliu draugauti gali. tos didžiulės žemuogės rankoj, kad parneštum motulei širdy savo džiaugsmą ir pirmąją netektį, kad pabėgo gražiausias drugys. Taip kas rytą pažadinta kvapo balto pieno iš žydinčių pievų. taip paglostyta vikšro nuo lapo atskubėjusio žaisti kartu... Šitiek kartų girdėta iš pasakų šitiek kartų laikyta širdy vėl pabėga išdykėlė vasara pasikvietus vaikystę kartu. :D Kol parašiau, aptikau ir Kalėdinę nuotaiką. Bėgu skaityt.

O... kaip tai pažįstama. Vis dar ieškau sielos-dvynės. Draugų tarpe nerandu tokių, kuriems sakyčiau viską ką jaučiu. Visi yra su tam tikrom išlygom. Matyt taip surėdytas pasaulis, kad anksčiau ar vėliau ieškočiau nusiraminimo Dievo žodyje. Juk esame Dievo kibirkštėlės...

MAno irgi Wirpool. Buvo užstrigusi tik kai prarijo kojinę. Tai tik tada iš meistro sužinojau, kad smulkmenoms reikia tų specialių maišelių. Kol kas veikia be trikdžių.

Taip ir būna. Ir man vis atrodė, kad per mažai apie mane šokinėja. Laimė vyras turėjo daug draugų, o jų puikios žmonos vis jam primindavo, kad kuo daugiau laiko skirtų man. Iki šiol esu dėkinga toms puikioms moterims. :D Vyrams kartais sunku suprast tuos pasikeitimus ir poreikius.

Iš prieblandos už lango ateina ramuma matau vis tavo veidą, kai palikai mane. Lovelėje užmigę vaikučiai- man ramu, tik kaip tamsoj surasi savus tikrus namus. Tarsi žvakelės švyti žvaigždelės danguje, o jei pradės dar lyti- sušalsi, nežinia kankina mano sielą, kažkur ten naktyje bandai surasti kelią, kurio gal ir nėra... Naktis dar nepraėjo, o tu vėl parėjai, sužvarbęs ir sušalęs tik nieko nesakai... nereikia kalto žvilgsnio- visi juk mes kalti išėję, neparėje arti arba toli. Išliečiau savo sielą tačiau ar reikia to laimingas pakeleivi užklydęs pas mane ruduo vėl užsilaikė žiemužė paslapčia naujais keliais patraukė ar smerksim už tai ją?

Savo likimą programuojamės savo nusiteikimais ir įsitikinimais. Visokios būrėjos irgi užprogramuoja mus sulaukti kokio nors įvykio ir tikėdami tuo, uoliai einame tos "pranašystės" link, net jei ji bloga. Taip jau yra. Geros mintys sukuria gerą mūsų ateitį tikra to žodžio prasme. Taip manau, Galiu ir klysti. :D

Mano vaikai augo senamadiškai: lentų grindys nulakuotos mažiausiai toksišku laku ir ant viršaus vilnos kilimas, kurį kas keli mėnesiai tempdavau valyklon. Sintetinių kiliminių dangų vengiau dėl statinio krūvio. O vaikai patys pasirinkdavo kur įsikurti: ant kilimo ar šalia ant medžio. Bet tai jau tikriausiai pasenę metodai. Man tos visos pigios dirbtinės dangos namams suteikia netikrumo įspūdį.

kaip manot, ar verst vaikus tvarkytis, ar palink tą kemsyną jų nuožiūrai. :D Kai surandu šiūkšlyną, tai papurtyt juos norisi, bet gi jau paaugliai manieji. :D

Širdingai dėkoju. :D

Jau geriau kokioj Kulautuvoj...

Gražu Egmile, iki skausmo gražu. Niekada iki šių metų nebandžiau rašyti eilėraščių. Kai tik per stebuklą likau gyva, pradėjau daryt tai ko anksčiau nedariau. Net nežinau ar tai ką parašau yra tikrai verta dėmesio, bet forumai yra pakantūs visokiems keistuoliams, tai bandau sutilpti. Net ir forumuose iki tol nerašydavau. Dabar darau daug ką gyvenime pirmą kartą. Gal dar turiu šiek tiek laiko. :D žiemos nekvieski dar, prašau... Ir akys merkias. - Sapnas sapną vys... lengvu dvelksmu, rūku blyškiu palies pasaulio šerdį. Tik laikrodis lėtai tiksės, vėžliu pavirtęs, prisilies minties ir viską vėl apvertęs spindės rasos lašu, vilties rytuose brėkštančios aušros žingsniu artės, artės, palies...

:) būtų smagu, jei kas irgi pabandytų padraugaut su mūza. :D

Tada gerai. Kalėdos- stebuklų metas.

:D O jeigu kas matytų mūsų pardavėją, kuri nenusakomu veidu man pakuoja keturis po 100g skirtingų tortų gabaliukus, paskiau skirtingas bandeles ir dar kokių nors sausainiukų po du-tris. Kartais atrodo ji mane tuoj tuoj priplos savo tom mentelėm. :P :P

Ilgam kaupti čekius nėra prasmės. Surenku mėnesio čekius. Peržiūriu kokie nebūtini pirkiniai kartojasi dažniau nei man priimtina ir jau tada parduotuvėje tramdau save ir namiškius. Mes labai daug išleidžiame saldumynams ir tai man kelia rūpestį, nes visi pripratę ir vakare vaikšto kaip liūtai narve kai nėra ko saldaus.

Dar nespėjau gyvai pamatyt nei vieno forumo dalyvio. Gal pasiseks kitamet.