Enija

Laba diena. Vis sunkiau rasti laiko visiems maloniems dalykams.

tyla gerai. Galima įsiklausyti į savas mintis.

Atėjau temą iš paskutinių eilučių ištraukti. Nejaugi Avino ženklo žmonės tokie nekalbūs?

Seniau tikrai pergyvendavau, kad ateina kažkas nepranešęs, kad aplankydavo mane tvarkant sandėliuką ar vėdinant spintas. Būdavo, kad kažkas ateina ir piktinasi manęs neradęs irgi pergyvendavau kaip čia dabar išėjo taip. Keista, kai nutariau, kad nebesijaudinsiu dėl nelaiku užėjusių svečių, kad nesijaudinsiu dėl vaišių trūkumo, žmonės nustojo lankytis nepranešę. Dabar netikėtų svečių beveik neturiu. Tik vaikų draugai užeina. Gal tai blogai?

Neseniai padovanojau saviškiui manikiūro rinkinį. Toks pakankamai vyrui pritaikytas rinkinys, padabintas emblemomis su krepšinio kamuoliais. Maniškiui patiko. Gavęs dovanų kelias dienas triūsė aplink nagus. Dabar nebesiskolins mano įrankių.

Tikiu Dievu, jėga palaikančia pasaulio buvimą, jėga davusia pradžią pasauliui, jėga slypinčia kiekviename iš mūsų ir galinčia daryti stebuklus, priklausančius nuo žmogaus tikėjimo stiprumo. Netikiu barzdotu dėde, sedinčiu debesų soste ir pro padidinamąjį stiklą stebintį savo tvėrinius. Netikiu, kad Dievas tyčia sutvėrė netobulus žmogeliukus, kad galėtų ant jų užleidinėti visokius išbandymus ir stebėti kiek jie atlaikys, o neatlaikiusius dar ir bausti. Kai esame toli nuo Dievo mūsų viduje, tai gyvename pagal gyvos gamtos dėsnius. Kas nubaudė laukinę katę, palindusią po automobiliu, ką padarė blogo gandras nutrenktas elektros laiduose, kuom bandomas briedis atklydęs į miesto gatves.

Augau kaime. Tai žaislais vasarą būdavo viskas kas po ranka. Žiemą nebepamenu kuo trumpindavau savo laiką. Pirmą lėlę gavau šešerių. Jaučiausi kiek per didelė turėt lėlę. Tiesa, dar buvau gavusi meškiuką iš porolono, bet močiutė jį panaudojo vietoj kempinėlių. Užtat vaikams priperku žaislų už šimtus, tūkstančius litų.

Ech, pasiilgau gėlių. Parduodamų vazonėliuose smulkiažiedžių primulių, petunijų, kalceoliarijų ir dar kažkokių, kurių net pavadinimų nežinau. Taip būna gera praeiti parduotuvėje pro tą aromatingą plotą. Fliansų gnaibymui ir veisimui nebeturiu laiko. Norisi iškart užauginto ir išpuoselėto augalo.

Meilė per daugelį santuokos metų blėsta ir vėl liepsnoja. Čia kaip kas moka puoselėti jausmus. Neseniai mačiau porą, kuriems link 60, bet matėsi, kad jie labai myli vienas kitą. Moteris prieidama švytėjo, kaip jauna mergaitė. Tiesiog buvo galima justi kažką tvyrant tarp jų ore. TIk vėliau sužinojau, kad jie seniai susituokę. Reikia pastangų, kad meilė neužgestų. Lankstumo, įžvalgos, pagarbos.

Įdomu būtų išgirsti daugiau apie Kiaulės metus.

tikriausiai reikia TIKĖTI gyvenime tikriausiai būna tokia tarsi estafetė, kai vienas savo jausmu uždega kitą.

ar būtų galima tęsinį. Labai įdomu. Ar bent nuorodą, kur galima pasiskaityti. :unsure:

blogos emocijos- metas pasilepinti

Bet užtat kokias talijas turi. :unsure:

Geiste, kaip nuostabu. Paskai2iau su didžiuliu virpuliu širdy. :unsure:

Žiemą

gal dūda? o gal pjūklas? o labiausiai tai asocijuojasi su mašinos variklio dirželiu, einančiu į pabaigą.

Kartą kalbėjau su gatvėje kiauras dienas sėdinčiu paaugliu. Pasitikėjo manim, paatviravo, kad per dieną kartais surenka kelis šimtus, o šiaip arti šimto litų kasdien.

Laimę....

Kiekvienas vadovaujasi savo mintimis. Jei piktai sviedžia parduotuvės įpakavime maistą- reiškia nealkani. Ar manai, kad bijo nusinuodyti? Tuomet kaip tie, kurie kapsto konteinerius- visai degradavę ar netekę vilties. Gatvės prašinėtojus stebiu seniai. Turiu pažįstamų dirbančių labdaros organizacijoje ir visada nurodydavau kokį užmatytą vargetą, kad sušelptų. Ateidavo ir atbulinė informacija: tas toks, o tas sukčius. Jų nėra begalė. Kaip kurie jau atpažįstami, žinau jų istorijas. naujų atsiranda nedaug. Dažniausiai nuo tėvų pabėgę paaugliai. Suaugę sunkiai pradeda tokią "karjerą".

Esu girdėjusi, kad ir žiemą jos nemiega tik ropinėja lėčiau po tą savo skruzdėlyną. Kiek atsimenu ir bitės laižo medų ir vaikšto ratais laukdamos pavasario. Gal tai būdinga visiems bendruomeniniams vabzdžiams. Nes visokios musės, tai miega.

Gražu, kai šeimoje viena pavardė, bet tos lietuviškos galūnės man nepatinka, nes visi iš pavardės gali spręsti apie moters šeiminę padėtį.

džiungles...

Vaikų nors ir labai gaila, bet po paskaitos vienos nebeduodu, kad ir kiek skaudėtų širdį. Duodami vaikams, mes darome meškos paslaugą- jie renkasi lengviausią kelią, išsiugdo profesinius įgūdžius elgetauti. Yra vaikų, kurie visą diena kiurkso su ištiesta ranka, kai turėtų būti mokykloje ir ten gauti nemokamą maitinimą. Yra ir tokių, kurie tikrai verti to centuko, bet ar gautas centukas eis maistui, o ne kitoms reikmėms. Yra degradavusių tėvų, pasodinančių ten vaikus ir atimančių visus surinktus centus...alui pirkti. Žiauru, bet vis tik geriau duoti bandelę, nei centą. Tada pasimato, ko iš tikro nori elgetautojas. Gana dažnai nešiojuosi gražiai supakuotų sausainių tokiam tikslui. Ne kartą mano sausainiai su keiksmais buvo sviedžiami žemėn. Ar tai alkano žmogaus reakcija?

Tikrai labai šaunu šiemet važiuot užsienin, nes čia sniego nėra ir šiaip visuomenė kažkokia agresyvi, tų petardų jau dabar atigint negali. Vaikai nežinia kur jas perka ir į žmones mėto. Taip dar anksčiau nebuvo. Su siaubu laukiu petrdų laikotarpio. Bijau, kad ko nesužeistų. Mano mažių jau lapkričio vidury petardomis apmėtė kažkokie paaugliai. gerai, kad viskas tik išgasčiu baigėsi.