Enija

Man atrodo skaičiau šitą laišką. Galiu prisiekti- skaičiau slaptus raštmenis, kuriuos išraitė vikšrai ant lapų. Man rodos tikrai tai buvo man paliktas ženklas ir tos keistai susiviję smilgos ir ta nulaužta nendrė. Esu tikra, kad tai tu mintimis pasiuntei pulkus smalsių varnėnų. Jie tupėjo tame berže po kuriuo vakarojau. Ant šakų- lyg ant penklinės jie dėstė mūsų melodiją. Tai negalėjo būti atsitiktinumas. Tai buvo Tavo laiškas, tik nemokėjau jo viso perskaityti, todėl ir siunčiu mintimis bučinį ir amžiną laukimą. ------------------------------ Kas vakarą laukiu ženklo, tik mums vieniems suprantamo....

Na, paukščiams smegenų daug nereikia. Reik manyt pasveiks. Kambary, kur manieji skraido specialiai laikau užuolaidas, kitur užtenka žaliuzių.

Pripratimas? Taip greičiausiai. Bet tai teikia saugumo, komforto ir dar aibę teigiamų jausmų. Gera, kai nereikia spėlioti ką kas reiškia.

Labas, Egmile. Kaip gera rasti paliktus Tavuosius laiškus. Skaitau ir jaučiu panašiai, kaip rašai. Kartais reikia sustoti, pamiršti didžiuosius planus ir pažvelgti į paprasčiausius kasdieniškus dalykus. Paglostyti sužvarbusią borūžę, paleisti laisvėn atklydusį voriuką. Kartais stebiuosi, kai tais pačiais takais vaikštantys žmonės nieko nepastebi, kas vyksta šalia jų. Vien šaligatvio tarpeliuose per visą vasarą stebėjau urvelius rausiančias skruzdes, širšes. Kiti tiesiog užlipa ir nueina. Pakėlusi akis nuo mažo vabalėlio, galvoju apie žvaigždes. Bandau perprasti didžiųjų mokslininkų žodžius apie keistus dangaus kūnus. Pasigėrėjusi šviesos aidu nuo žvaigždelių, neriu visu greičiu į savo sielos slėpinius. Tuomet ir išsilieja eilės, skambių žodžių harmonija, paslaptinga kaip žvaigždės, neaprėpiama kaip siela. Kasdienybė lėta ir iškilminga, tarsi karalienė dosniai seikėja laiką, pasiimdama su kaupu- neišnaudotas akimirkas, praleistą šansą.

Dėkui pasauliui, kad pakvietė dar pabūti šioje džiaugsmo ir ašarų puotoje. Kad dar kartą galime paglostyti vaiko galvą, pamatyti gelstančius medžius. Kad galime mėgautis grožiu, jausmais. Dabar turime laiko pamatyti tai, ką anksčiau peržengdavome didelių planų vardan. Galime nebeskubėti. Galime tiesiog būti laimingi.

Jo, toks nelabai laimingas, bet nepanašu, kad sergantis. Reikia pasaugoti nuo skraidžiojimų ir gerai maitinti, tik kad nenutuktų. Mano pabuvo neskraidę porą mėnesių, tai kai paleidau skrist, tai vienas nupikiravo rėkdamas iš siaubo kaip koks pamuštas bombonešis ir žlegtelėjo ant sofos. :blink: O kitas skrist gali, bet nebesiorientuoja kambaryj ir per greitai lekia vis užkliūdamas už sienų. Patelė išdidžiai ratu praskrenda ir tupia man ant galvos. :wub1:

Paukščiai yra savaip žiaurūs, jie visada muša sužeistą gentainį. Ne kartą mačiau tokius vaizdus. Gamtoje tai matyt prasminga, bet su augintiniais būna nesmagu. O kaip atrodo dabar tas prisitrenkęs paukščiukas. Kaip laiko sparnus, kaip kvėpuoja, ar nepasikeitė kūno laikysena. Yra visokių knygelių apie jų ligas. Galima rasti metodiką, kaip palengvinti gijimą.

Tikrai viskas būtų kitaip. Neklausyčiau taip savo mamos, nes jai rūpėjo tik kad sėdėčiau namie ir viską viską apie mane žinotų. Iki šiol man gaila, kad jaunystėje neturėjau dviračio, nes taip mane mama norėjo apsaugoti... "nuo trankymosi su bernais". Kaip ir daugybės praleistų puikių progų gyvenime, nes mama nedovanos... Tik šiemet nusipirkau dviratį ir sulaukusi tamsos bandau išmokti važiuot. Kokia būna gėda, kai kas nors pakomentuoja.

Nea... :D Kokios ten datos, pas draugus. Kas nutiko, kad susiėjome, tai net nežinau. Bėgom nuo nelaimingų meilių.

ech. gera mintis-romantiška vakarienė. Kažkaip net užmiršau tokį žanrą.

Atsimenu susipažinome valgyklos eilėje. Pamačiau ir... Po kelių metų vėl susiėjome jau kitaip žvelgdami viens į kitą. Tai ir nėra ką švęsti.

Tingėčiau vaikščioti į pasimatymus. Nenoriu keist įprasto gyvenimo ritmo. Jei likčiau viena, tai tikriausiai taip ir likčiau.

Mūsų buvo per Kalėdas. Tiesiog vasaros nenorėjau laukti. Dar apsigalvos.

pirmojo laukiau šešis metus, bet jis tai pasakė kitai, o po metų išsiskyrė. Antrą kart klaidos nedariau. Nelaukiau, o pati po pusmečio pasakiau: arba - arba. Pasirinko buvimą su manimi.

Egmile, rašyk rašyk dar. Gera ne tik skaityti paliktą poezijos pėdsaką, bet ir paprastas žinutes. Norisi išgirsti nerimuotas mintis taip pat. Norisi dialogo.

ataidi žingsniai tarsi būtų prisiminimas ar viltis tarsi pasaulis be manęs pražūtų, tada sustoju ir rimtis lyg kalnas ežerą pagauna ir pasikviečia pailsėt braižau vis smėlyje tą vardą, kurs neišdyla iš širdies

Vis gaudau laiką tik ranka nuslysta taip ir palikusi tuščia ir tarsi smėlis- dienos bėga ir bėgu aš- risčia risčia akis vis pakeliu ir vėlei bandau pagauti ir sykiu vis atsisukdama pabėgu nuo netikėtų klausimų

Gaila, kad man neatsidaro tas vizijų puslapis, neįleidžia ir į rašyk.lt. Paskaitinėju pačios kūrybą Senjoruose. :wub: :lol: Būtų labai įdomu kada išgirsti tas dainas. Vis tik labai gaila, kad internetas kažkaip kreivai paskutiniu metu dirba. Daug kas skundžiasi negalintys pateknti į pageidaujamus puslapius. Daug kur sumažėjo lankytoju. Kažkaip tampa gūdu. Gal galėtum dar kokį kūrinėlį čionais.

Egmile, dosniai sėji savo kūrinius po interneto platybes. JAu keliose vietose randu. Kaip būtų šaunu viską surast neišbarstytą.

Labai gražu. Gera skaityt.

Mano banguotųjų du patinai susimušė. Vienam nulūžo nagas. Pasirodo ten pas juos gana stambios kraujagyslės. Kraujavimo užspaudus ar peroksidu niekaip nesustabdžiau net porą valandų. Galvojau, kad nugaiš man paukštis. Išeitį radau jau netekusi vilties. Radau seną rusiškos gamybos tokį žalią pleistrą. jis labai lipnus ir užlipinus ant piršto kažkaip sustabdė kraują. Dabar sėdi mano gražuolis ir stengiasi nukrapštyt mano taip sunkiai padarytą tvarstį. Patalpinau į atskirą narvą. Taip jie mušasi, kad nebežinau ką daryt. Atiduot kam nors vaikai nesutinka.

Pas mus prad?jo keistis kaimynai, atsirado mas? nuomininkų. Seniau visus vardais ?inojome, saugiai jaut?m?s. Dabar kaskart ne?inia k? sutiksi laiptin?j: tai kokie tai tams?s siauraakiai su terbom, tai ka?kokie ? reketininkus pana??s skustagalviai ?mog?dros akimis,tai ka?kokios jaunos ?eimyn?l?s kas kart vis kitos... Toks jausmas, kad ir mums metas galvot apie nauj? b?st?.

akis ?lib? veizolas spang? oculus

Man labai gra?u b?na atviros plytos, arba tiksliau tokios specialios plytel?s imituojan?ios ta?yto akmens luitus. Labai noriu, bet vis nesiry?tu, nes ?sivaizduoju kaip reiks nuo jų dulkes gaudyti, tai noras praeina... Kokie ?iais laikais kokybi?kiausi virtuv?s baldai? Koksai stalvir?is geriausia? Taip norisi atsinaujinti.