Pereiti prie turinio

robert

Dalyviai
  • Pranešimai

    83
  • Užsiregistravo

  • Lankėsi

Visas robert turinys

  1. Cia biski nuorodu i video apie ekstrasensus, berods dvi paskutines nuorodos yra butent apie Vanga....
  2. Manau kad skiriu pakankamai laiko savo sunui....stengiuosi vakarais uzsiimti su juo....savaitgaliais darau jam kaip ekskursijas vezuosi i visokias zymias Lietuvos vietas, muziejus, pilis ir t.t...
  3. Pas mane, tai kaip ir pas daugeli....priklausomybe nuo tabako gaminiu...
  4. As tai manau, kad viskas yra per Amerika....Jie su savo nelemtu karu Irake nuvare visa pasauli prie krizes.... Dabar telieka tiketis, kad Amerika issirinks normalu prezidenta, kuris viska uzbaigs su tuo prakeiktu Iraku ir tada, pasaulis per keleta metu turetu pradeti stotis ant koju, po biski....
  5. Mano sunelis tai mane vadina tetciu, tete, tetuku....
  6. As tai kaip ir nesuprantu kas tokius gyvulius gali ir uzstoti... As negaliu sito suvokti kaip galima savo vaikus uzmusineti arba istekinti uz trigubai vyresniu vyru..... Normalus zmogus gyvybe savo atiduotu uz savo vaiko gerove.
  7. Keleta video apie musulmonus. Beveik visi video anglu kalba. Kurdu mergina uzmetoma akmenimis http://www.youtube.com/watch?v=2rgSH0h45Eo Musulmonai uzmeto zmones akmenimis http://www.youtube.com/watch?v=uGaXxtvf2bM Uzmetymas akmenimis Irane Istekinta 12 metu mergaite 10 metu mergaite istekinta ir isprievartauta vyro musulmono. Priverstine santuoka Islame (reikia atidziai skaityti) http://www.youtube.com/watch?v=OsFtB_sMiqg Jauniausia Egipto mama (gaila, kad nevercia i anglu kalba) http://www.youtube.com/watch?v=2A7YECwPaMc
  8. Na juk galima vaikus pas senelius nuvesti visam savaitgaliui ir romantiskai praleisti laika su vyru. Mes bent jau su zmona taip darydavom
  9. Vienas labai geras pazystamas papasakojo, jis armenas. Ju pilna visur! Ir jie nori kad visi pakeistu savo religija i ju. Su manim diskutuoti apie musulmonus prasmes nera, nes zinau begales visokiausiu istoriju paremtu tikrais faktais.
  10. Sausa tai duodu ROYAL CANIN o slapia tai wiskas arba kit kat nes ROYAL CANIN slapio nevalgo.... beto is naturalaus maisto tai krevetes megsta ir zalia lasisa.
  11. Mano sunus tai berods 1 metu 8 menesiu jau pradejo sutmti rankas salin jei kas bande maitinti ir valgyti pats...
  12. Teleloto tai neperku, va pries puse metu pirkau Tuzinas Auksiuniu ta momentine loterija tai laimejau pakvietima.....
  13. Yra buve ir lietuviu kurias tai ikalino ir net per televizoriu rode, kaip jas visokiausiais budais bande islaisvinti is ten.
  14. Tokiu atveju va kai pati ju rate pabus, pabendraus su jais tada supras kokie jie yra slykstus egojistai, savanaudziai, pedofilai(pas juos normalu suaugusiam vyrui dulkinti nepilnametes....jeigu net patcio muchamedo kaip anksciau minejau paskutine zmona buvo 9 metu amziaus mergaite) zverys ir dar tikrai labai daug galeciau apie juos rasyti.... Jai reiketu paklausti, bet kurio normalaus anglo, dano, svedo, vokiecio, airio arba kokio kito europiecio arba amerikiecio....netgi ruso ne lietuvoje gyvenancio gali paklausti o ypac armeno, 99% tikrai atsakys mes ju nekenciau uz ju visus poelgius ir kita..... Kaip turkai armenus zude visus is eiles....vaikus, vyrus, moteris.... nes norejo kad butu ir ten islamas. Yra net viena istorija ka jie su viena moterim padare. Buvo 2 kareiviai jie nuzude visa moters seima jos akyse, ta moteris buvo nescia jie susisporino kas ten pas ja berniukas ar mergaite, isprievartavo moteri paskui su peiliu prapjove iseme ta vaika ir sako vienas: sakiau kad cia bus berniukas ir perpjove moteriai ir tam vaisiui kaklus. Kiek serbu, makedonieciu, bosnijos gyventoju zuvo nenoredami priimti islamo religijos.....
  15. Keletas idomiu straipsniu... Tai gali tik tradicinis islamas Įrašė Phillip Blond, Adrian Pabst 2007 11 07 Birželio gale įvykę mėginimai susprogdinti bombas Londone ir išpuolis Glazgo oro uoste primena nuolatinę bei ilgalaikę islamistų teroro grėsmę, su kuria susiduria tiek Britanija, tiek visas pasaulis. Pastaruoju atveju matėme, jog visi sulaikytieji - gerą išsilavinimą turintys užsienyje gimę medikai. Dėl tokio svetimšalių įsiskverbimo Britanijoje gimusieji musulmonai toli gražu neįsižeidė – panašu, jog jauni Britanijos musulmonai vis labiau linkę remti džihadą šalies viduje. Britanijos musulmonų jaunimo radikalizacija yra itin sparti. Remiantis neseniai Populus atliktu tyrimu, vis daugiau jaunų musulmonų nuo 16 iki 30 metų pritaria kraštutinėms islamo pakraipoms, o beveik 40 procentų norėtų gyventi pagal šariato įstatymą. Britanija susiduria su ištisa nauja jaunų žmonių karta, kuriai priimtinas ekstremizmas ir religinis fanatizmas. Kol kas vyriausybė susilaiko nuo tolesnės drakoniškų įstatymų leidybos. Be to, ministras pirmininkas Gordonas Brownas su savo kabineto kolegomis pažadėjo vykdyti tokią vyriausybės kampaniją, kuria „laimėtų musulmonų bendruomenės širdis ir protus“. Vis dėlto, kaip ir sterilus Tony Blairo apeliavimas į nuosaikų, tradicinį islamą, ši strategija pasmerkta nesėkmei dėl dviejų fatališkų jos daromų prielaidų. Pirma, kad kiekviena kultūra ir kiekviena religija nori lygiuotis į sekuliariuosius Vakarus. Antra, kad priešinimąsi vakarietiškajai sekuliarizacijai skatina nepagrįstas nepasitenkinimas ir dėl to būtų teisinga jį ignoruoti. Bet iš tiesų šitoks požiūris tik marginalizuoja tradicinį islamą ir iškelia jo erzacinę „pažangiąją“ pakraipą, kuri atmeta visą išskirtinį šios religijos pobūdį ir jos viziją. Integracijos lakmuso testas tikrina, ar musulmonai nori tapti tokie kaip „mes“. Nenuostabu, kad daugelis jaunų musulmonų vis smarkiau šalinasi agresyvios sekuliariosios kultūros, kuri diegia liberalų požiūrį į moralės normas bei tabu. Iš esmės dabartinės integracijos priemonės nėra veiksmingos todėl, kad neįžvelgia tikrųjų radikalizacijos ir fanatizmo priežasčių. Dabartinis musulmonų smurtas yra religinio pobūdžio. Jo šaknys glūdi islamo raštuose dėl nunykimo tradicinių viduramžiškų islamo mokyklų, kurios diktuodavo šių raštų interpretavimą. Korane labai aiškiai ir griežtai kalbama apie apostatus, stabmeldžius ir tuos, kurie meta iššūkį teritoriniam musulmonų dominavimui. Sankcionuodami smurtą, šventieji tekstai jį ir kodifikuoja, nustatydami ribas, kur ir kada smurtą naudoti galima. Taigi klasikinis islamas nepateisina savižudžių sprogdintojų ar nepagrįsto nekaltų žmonių žudymo. Kitaip tariant, kova, jos pasiekimų gynimas ir islamo plėtimas yra tiek religinė pareiga, tiek raštuose nurodytas reikalavimas, tačiau kovos priemones riboja riteriškumas ir abipusės taisyklės. Dar daugiau, skirtingai nei teigia dabartiniai fundamentalistai, islame iš tiesų niekada nebūta vieningos politinės/religinės valdžios. Priešingai, religijos mokslininkų (ulamų) paskirtis buvo būtent riboti kalifų valdžią. Būta keturių tradicinių religinės interpretacijos mokyklų, kurios pačios keitėsi, priklausomai nuo laiko ir vietos, o derama islamo praktika skyrėsi, priklausomai nuo vietinių normų ir papročių. Pats tradicinis islamas draudžia netgi tokią totalitarinę valstybę, kokią norėtų sukurti Al Qaeda. Pavyzdžiui, jei islamas atgaivintų tradicinę ijtihado praktiką – teksto perinterpretavimo procesą, kuris fundamentalistų naudojamą paraidinį rašto aiškinimą pakeistų viduramžiams būdingu alegoriniu Korano skaitymu, – tikintiems musulmonams tai leistų atskirti nekintamus Dievo duotus įsakymus nuo kintančių žmogiškų interpretacijų. Visa tai būtina paminėti, nes vienintelė jėga, galinti mesti iššūkį islamo terorizmui, yra ne liberalusis progresyvizmas, o pats islamas. Atsisakiusieji terorizmo taip pasielgė ne dėl sekuliarizmo įsakų ar, tuo labiau, ne dėl to, kad būtų išsigandę savo darbų. Terorizmo jie atsisakė todėl, kad suvokė, jog toji islamo pakraipa, vardan kurios jie žudė, iš tiesų pati buvo vakarietiška, moderni ir sekuliari. Didieji islamiškojo fundamentalizmo novatoriai Sayyidas Qutbas ir Maulana Maududi buvo stipriai paveiki pagoniškos nacių literatūros ir jos supremacistinės šiuolaikinio gyvenimo ir kultūros kritikos. Siekiant deprogramuoti fundamentalizmo šalininkus, gyvybiškai svarbu parodyti, kad dabartinio fundamentalizmo pobūdis yra iš esmės šventvagiškas. Tačiau negana vien to, kad klasikinis islamas atgimtų. Tiek sunitinė, tiek šiitinė islamo atšakos kenčia nuo absoliutistinio netarpininkaujamo santykio su Dievu. Kadangi tikėjimas atribojamas nuo proto ir gamtos, jis tampa save autentifikuojančiu fenomenu, kuris paneigia visas kitas perspektyvas. Būtina atgaivinti sufizmą. Ši praktika anksčiau buvo būdinga visoms islamo tikėjimo formoms, ji pabrėžia mistišką nepažinų Dievo pobūdį bei tai, kad Jis pranoksta bet kokį žmogiškąjį pažinimą. Šitoks pripažinimas nukreiptų islamiškąjį fundamentalizmą nuo esminio motyvaciją jam teikiančio principo, jog jis žinąs Dievo valią ir dėl to turįs teisę ją įgyvendinti žemėje. Sufizmo atgimimas islamui padėtų suvokti, kad valdžia yra ne tik valdovai, o ulamai apimtų pilietinę visuomenę. Šitaip būtų atkurtas ir bendruomenės (ijma) sutarimas. O tai įgalintų musulmonišką visuomenę mesti protu paremto tikėjimo iššūkį eretiškųjų pamokslautojų fundamentalistiniams tvirtinimams. Žinodami, kad pralaimime mūšį už širdis ir protus, turėtume nusibrėžti kitokį kelią. Paskatinus islamiškąjį renesansą ir atgaivinus fundamentalistų šitaip slopinamas tradicijas, musulmonų jaunimas galėtų būti nukreiptas kitu keliu nei eina dabar. „International Herald Tribune“, vertė Kęstutis Pulokas Bernardinai.lt ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Apie prievartą ir smurtą Kurane EGDŪNAS RAČIUS Kuranas, 2:256 Nors musulmonų, ir ne tik jų, apologetai, norėdami įrodyti neprievartinę islamo prigimtį, dažniausiai pasitelkia Kurane 2:256 esančią ištarą, skelbiančią nuostatą, kad tikėjimo reikaluose žmonėms negali būti daromas spaudimas, Kurane ištarų, kuriose kalbama apie prievartą ir smurtą, netrūksta. Kritiškai islamo ir jo šventraščio atžvilgiu nusiteikę žmonės netrunka nurodyti tas Kurano vietas, kuriose, atrodytų, prievarta ir smurtas yra ne tik pateisinami, bet ir prisakomi. Viena tokių kontroversiškų ištarų yra 4:34, suteikianti sutuoktiniui teisę suduoti („daraba“) neklusniai žmonai, kai kitos sutramdymo priemonės (perspėjimas, patalo nesidalijimas) neduoda norimų rezultatų. Kurano komentatoriams mufasirams teko rinktis – nekritiškai (pažodžiui) priimti šią nuostatą ir ieškoti jos perkeltinių prasmių ar teigti, kad suduoti, tik lengvai, galima išimtiniais atvejais. Deja, musulmonų juristams buvo sunku apibrėžti išimtinių atvejų ribas. Todėl musulmonų bendriją iki šiol persekioja kaltinimas, kad Kuranas įteisina smurtą šeimoje. Panašiai islamo kritikai musulmonams prikiša Kurane sankcionuotas fizines bausmes, tarp jų ir mirties bausmę. Išties Kurane nemažai kalbama apie tokias bausmes, taikytinas už tam tikrus nusižengimus; vėliau jos tapo pamatine musulmonų baudžiamosios teisės dalimi – musulmonų jurisprudencijoje jos vadinamos chudūd (ribomis). Chudūd bausmes esą numatęs pats Dievas, ir jos taikomos privalomai ir nekvestionuojamai. Tarp chudūd, aptariamų Kurane, yra vagystė, už kurią 5:38 numatyta plaštakos nukirtimo bausmė, svetimavimas, užtraukiantis 24:2 nustatytą šimto rykštės kirčių bausmę, melagingas kaltinimas svetimavimu, laikantis 24:4, baudžiamas aštuoniasdešimčia rykštės kirčių. Chudūd taip pat apima ir bausmes už alkoholio vartojimą (nuplakimas), atsimetimą nuo islamo (mirties bausmė) ir ginkluotą plėšimą (mirties bausmė), tačiau bausmės už šiuos nusikaltimus nėra nustatytos pačiame Kurane, o veikiau išvestinės iš jo, remiantis ir Muchamedo praktika. Pažymėtina, kad Kuranas pabrėžia, jog chudūd bausmės vienodai taikytinos abiem lytims. Nors nepriskiriama prie chudūd bausmių kategorijos, 5:33 numato galimas bausmes maištininkams ir sukilėliams: „Atpildas tiems, kurie kariauja prieš Dievą ir Jo pasiuntinį ir sėja žemėje sumaištį, yra nužudymas arba nukryžiavimas, arba plaštakų ir pėdų iš priešingų pusių nukirtimas, arba išvarymas iš krašto.“ Bausmė už žmogžudystę taip pat neįtraukta į chudūd sąrašą, tačiau ji aptariama Kurane. Kuranas perėmė taliono principą – „akis už akį“, todėl vadovaujantis 2:178 nužudytam asmeniui atstovaujanti nukentėjusioji pusė gali reikalauti žudiko mirties. Tačiau, be baudžiamajai teisei priskirtinų su prievarta ir smurtu susijusių sankcijų, taikomų individams, Kurane kalbama ir apie kolektyvinę prievartą bei smurtą. Gausybė Kurano ištarų, aptariančių prievartą ir smurtą, veikiau priskirtinos „tarptautinių santykių“ sferai – jose kalbama apie jėgos, net ginkluotos, naudojimą sprendžiant musulmonų ir nemusulmonų bendruomenių (o kartu ir suverenių politinių vienetų) tarpusavio santykius. Kurane yra ištisa ištarų grupė, musulmonų vadinama ajatul-kital – „kovojimo eilės“. Šias ištaras paprastai tiek musulmonai, tiek nemusulmonai įtraukia į platesnę džihado sampratą, nors, kaip bus parodyta toliau, Kurane džihadas su jomis nesutampa. Etimologiškai žodis „džihad“ yra arabų kalbos veiksmažodžio „džahada“, kurio pagrindinė reikšmė yra „stengtis“, daiktavardinė forma. Kurane tiek pats veiksmažodis, tiek daiktavardis vartojami keliasdešimt kartų (pvz., 9:20 (ir labai panašiai 2:218, 9:88): „Tie, kurie įtikėjo, emigravo ir stengėsi Dievo kelyje savo turtu ir savimi, Dievo akyse yra aukščiausio lygio, tokie yra laimėtojai“; 29:6: „Tas kuris stengėsi, išties stengiasi dėl savęs“; 29:69: „Tie, kurie stengėsi Mūsų (vardu), juos Mes vedame Mūsų keliais, nes Dievas išties yra su tais, kurie daro gerus darbus“; taip pat 5:35, 22:78, 25:52, 61:11 ir kt.). Tačiau džihadas – „pastangos Dievo kelyje savo turtu ir savimi“ – Kurane nėra tapatinamas su prievarta, smurtu ar ginkluota kova. Tiesą sakant, ginkluotai kovai įvardyti Kurane vartojamas visiškai kitas žodis – „kital“, arabų kalboje reiškiantis „kovojimą“. Žodžiai „katala“ (žudyti, kovoti) ir „kital“ Kurane taip pat vartojami gausiai (pvz., 2:190: „Kovokite Dievo kelyje prieš tuos, kurie kovoja prieš jus“; 2:191: „Žudykit juos aptikę“; 2:193: „Kovokite prieš juos, iki neliks sumaišties ir įsiviešpataus Dievo religija“; 2:216: „Kovojimas yra prisakytas jums, o jūs juo boditės. Bet gali būti, kad Jūs boditės tuo, kas yra jums gėris, ir mėgstate tai, kas yra jums blogis. Bet Dievas žino, o jūs nežinote“; 47:20: „O kai akivaizdi sūra apreikšta ir joje minimas kovojimas, pamatai tuos, kurių širdyse liga“; 9:5: „Jei baigėsi šventieji mėnesiai, žudyk politeistus, kai tik susidursi su jais, užgrobk juos ir persekiok, ir tykok jų kada tik įmanoma“; taip pat 2:244, 4:84, 9:123 ir kt.). Tačiau, be ištarų, kuriose vartojami žodžiai „katala“ ir „kital“, Kurane netrūksta ir kitų, kalbančių apie tarp bendruomenių kylantį smurtą, vadintiną kariavimu. Pvz., 8:60 kviečiama: „Sutelk visas savo jėgas (kovai) prieš juos, ir karo žirgus, kad sėtum juo terorą tarp Dievo priešų“, o 47:4 liepiama: „Jei sutiksi netikinčius, smok jiems per sprandą (su kardu).“ Apskritai su ginkluotu kovojimu susijusios Kurano ištaros dažniau aptinkamos Madynos laikotarpio apreiškimuose, šiuo laikotarpiu tarp bendruomenių iš tiesų kildavo kur kas daugiau prievartos ir smurto nei Mekos laikotarpiu. Ir nors Muchamedui tebesant gyvam musulmonų bendruomenė buvo vieninga, Kurane, be kita ko, numatyta, kad ginkluota kova gali kilti tarp dviejų musulmonų grupių. Tokiais atvejais Kurano 49:9 bendrijos vadovui duoda patarimą, kaip elgtis: „Jei dvi tikinčiųjų grupės kovoja, sutaikyk jas; bet jei viena jų skriaudžia kitą, kovok su skriaudžiančiąja, iki ji paklus Dievo įsakymui.“ Tačiau Kurane ne vienoje vietoje reikalaujama, kad ginkluota kova būtų ne chaotiškas visų karas prieš visus, o kontroliuojamas laikinas veiksmas, paklūstantis tam tikroms nustatytoms sąlygoms ir riboms, kurių dievobaimingi musulmonų kovotojai turi laikytis. Šios sąlygos yra išsamiai išdėstytos Kurano devintajame skyriuje: nusikaltimams ir prieš musulmonus nukreiptam priešiškumui turi būti priešinamasi, jei reikia – net ginkluota jėga; tačiau reikia kovoti tik su priešininkų kovotojais, o civilių (pagyvenusių žmonių, vaikų, moterų, vienuolių ir dvasininkų) reikia pasigailėti; kova turi būti nutraukta, kai tik priešai baigia kovoti; priešams, kurie paklūsta musulmonų valdžiai, turi būti suteiktos tam tikros teisės mainais į tam tikras pareigas; sudarytų paliaubų reikia laikytis ir taip toliau. Todėl darytina išvada, kad ginkluota kova, kuri nėra gynyba (ši visuomet teisėta), turi būti nutraukta arba kai nemusulmonai sutinka atsiversti į islamą, arba kai pripažįsta musulmonų valdžią ir islamo teisės viršenybę savo teritorijoje. Tai akivaizdžiai numato 9:29: „Kovokite prieš tuos, kurie netiki Dievu nei Paskutinio teismo diena ir nelaiko draudžiamu to, ką uždraudė Dievas ir Jo pasiuntinys, ir nepripažįsta Tiesos religijos iš tų, kuriems buvo duota Knyga, iki jie pradės mokėti džizyją ir nusižemins.“ Kitaip tariant, Kuranas numato, kad vadinamųjų „Knygos žmonių“ (visų pirma kitų monoteistinių tikėjimų atstovų – judaistų ir krikščionių, tačiau taip pat sabijų ir zoroastristų) atžvilgiu jokia kita prievarta ar smurtas negali būti naudojami, jei jie reguliariai moka numatytą pagalvės mokestį – džizyją. Tokių žmonių nevalia versti atsiversti į islamą ir jiems turi būti suteikta tikėjimo laisvė. Kaip matyti iš 2:216 ir kitų ištarų, teisėtas ir teisingas ginkluotas kovojimas Kurane ne tik yra leidžiamas, bet ir prisakomas. Kurane itin šlovinamas islamo kovotojas (katil), o žuvę kovotojai (maktūl) iš Dievo gauna milžinišką atlygį (3:157: „Jei būtumėte nužudyti Dievo kelyje ar mirtumėte, Dievo gailestingumas ir palaiminimas yra geriau už tai, ką jie sukaupia“; 4:74: „Tas, kas kovoja Dievo kelyje ir žūva ar yra pergalingas, duosime jam didžiulį atpildą“; taip pat 2:154, 3:158, 3:169). Taigi, kaip įtvirtinta daugelyje Kurano eilučių, ginkluota kova prieš islamo priešininkus yra dorybingas veiksmas Dievo akyse. Dėl tokios gausybės prievartą ir smurtą sankcionuojančių ištarų musulmonų šventraštyje islamas tampa neapsaugotas nuo kraštutinių interpretacijų, garbinančių ne tik gynybinę, bet ir puolamąją prievartą, netgi prilygstančią terorizmui plačiausia prasme. Jei pačios ištaros atrodo radikalios, neatsakingas jų interpretavimas gali turėti, tiesą sakant, dažnai ir turi, nepageidaujamų pasekmių musulmonų ir nemusulmonų bendruomenių gyvenime. Jau klasikinių laikų Kurano komentatoriams kilo klausimas, ar „kital“ apskritai nėra prievolė? Ir jei ne individuali, tai bent bendruomeninė? Radikaliau nusiteikę musulmonai „kital“, kurį jie sutapatino su džihadu, išties pakylėjo į individualios prievolės lygį. Šiandien pasaulyje siautėjantys džihadžiai kaip tik taip ir suvokia savo pareigas Dievui. Vis dėlto svarbiausia tai, kad Kurane džihadas, nors ir suprantamas kaip visa apimančios pastangos (tiek vidinės, tiek nukreiptos į išorę), kuriomis turi būti siekiama islamo normų įsiviešpatavimo pasaulyje, nėra tapatinamas su prievarta ar smurtu. Tai labiau individuali prievolė, kurios vykdymas artina musulmoną prie Dievo – šiame gyvenime džihadas įvairiomis formomis ugdo ir stiprina musulmonų dievobaimingumą ir islamiškumą, o po mirties bus „koziris“ pasiekti išganymą. Didelės dalies Kurano komentatorių nuomone, džihadas apima ir misionierišką veiklą – „davą“. Kitaip tariant, misionieriška veikla, kuri pagal prigimtį yra skirta islamo įtakai plėsti pasaulyje, suprantama kaip „Didžiojo džihado“ dalis. O, kaip aptarta anksčiau, misionieriškoje musulmonų veikloje bet kokia prievarta, ką ir kalbėti apie smurtą, vadovaujantis 2:256 yra griežtai atmetama. Tiesa, kai kurie komentatoriai tvirtina, kad misionieriška veikla ir ginkluota kova kyla viena iš kitos – žlugus misionieriškoms pastangoms prieš islamui besipriešinančius netikėlius teisėta imtis smurtinių priemonių, tarp jų ir ginkluotos kovos. Taip „dava“ ir „kital“ sujungiami į vieną išplėstinę „džihado“ sampratą. Islamistų ideologas Sajydas Kutbas, parašęs visą Kurano komentarą tafsyrą, teigia, kad kuraniškasis džihadas perėjo tris fazes – pacifistinį, ginamąjį, puolamąjį ginkluotą. Lūžio momentu Kutbas laiko Muchamedo persikėlimą iš Mekos į Jasribą, po to buvęs ujamas, nevykėliu ar net piktybiniu ir pavojingu užsispyrėliu laikytas Muchamedas tapo musulmonų bendrijos-valstybės dvasiniu ir politiniu vadovu. Anot Kutbo, ši, trečioji, fazė liko galioti ir po Muchamedo mirties. Tačiau toks sintetinis kai kurių musulmonų požiūris nėra akivaizdžiai palaikomas Kurane, kuriame ryšys tarp legalizuoto ginkluoto kovojimo (kital) ir džihado lieka Dievo nepaaiškintas. Imant Kuraną kaip istorinį dokumentą, būtų galima sakyti, kad jame džihadas apima ir „kital“ (ypač antruoju, Madynos, apreiškimo laikotarpiu), bet džihadą traktuoti išimtinai kaip „kital“ būtų neatleistinai klaidinga simplifikacija ir vulgarizacija. Be to, prievarta ir smurtas išreiškiami ir daugybe kitų Kurane vartojamų arabų kalbos žodžių, pvz.: „charb“ (karas), „ghazw“ (karinė ekspedicija), „sira’a“ (kova), kurių kiekvienas gali būti įteisintas, bet nebūtinai tapatintinas su džihadu. Galiausiai bet kokio tipo džihadui būtina intencija – tik teisėtas ir teisingas veiksmas, daromas išimtinai Dievo vardan (arab. bismillaahi), gali pretenduoti į džihado statusą. Kaip matyti, Kuranas, o per jį ir musulmonų jurisprudencija, į prievartą ir smurtą žiūri nebūtinai išimtinai kaip į blogį. Tam tikra prievarta ir smurtas jame yra įteisinti. Kitaip tariant, Kuranas sankcionuoja prievartą ir smurtą. Tačiau būtina nepamiršti, kad sankcionavimas kartu reiškia ir griežtą reglamentavimą, kada ir kokio tipo prievarta ar smurtas leistini. Tai, kad istorijoje musulmonai neretai peržengdavo jų pačių šventraštyje numatytas prievartos ir smurto ribas ir gerokai persistengdavo net turėdami kuo nuoširdžiausių intencijų, yra musulmonų bendrijos – Umos – problema, o ne paties Kurano. Todėl teisingausia būtų islamo istoriją ir jo „Raidę“ – Kuraną – nagrinėti kaip dvi paralelias savarankiškas realybes. -------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Parlamentas sako „ne“ moterų genitalijų žalojimui Žmogaus teisės - 09-10-2008 - 18:05 Masajų merginos dalyvauja organizacijos „Cherish Others“ surengtoje ceremonijoje, nukreiptoje prieš moterų genitalijų žalojimą ©BELGA_AFP PHOTO_TONY KARUMBA Savo dukras dažniausiai luošina afrikiečiai Pasaulis nesugeba galutinai atsisakyti atgyvenusių prietarų ir kruvinų tradicijų. Nepaisant draudimų, moterų lytinių organų žalojimas tebėra paplitęs reiškinys. Nors daugiausia mergaičių sužalojama Afrikoje, migrantų bendruomenės savo vaikų nevengia luošinti ir ES teritorijoje. Kaip efektyviau kovoti su mergaičių žalojimu svarstyta spalio 7 d. Moterų teisių komiteto surengtame seminare. Europos Parlamentas nuolat pabrėžia savo nusistatymą prieš žmogiškąjį orumą ir lyčių lygybę neigiančias tradicijas, tokias kaip priverstinės vedybos ar užmėtymas akmenimis. Viena šių prietarais ir prievarta paremtų kruvinų tradicijų – moterų genitalijų žalojimas. Kruvina apipjaustymo statistika * Kasmet sužalojama 3 mln. mergaičių * Pasaulyje gyvena 100-140 mln. vaikystėje sužalotų moterų „Ši kai kurių imigrantų bendruomenių praktikuojama tradicija stabdo jų integracijos Europoje procesą, prieštarauja lyčių lygybės principams ir neturi nieko bendra su religija“, – tvirtina su moterų lytinių organu žalojimu kovojanti italų europarlamentarė Cristiana Muscardini (Sąjunga už tautų Europą). Diskusijų dalyviams buvo pademonstruotas filmas apie nevyriausybinės organizacijos „AMSOPT“ veiklą Malyje bandant nutraukti šį brutalų elgesį, paliekantį gilias fizines, socialines ir psichologines žaizdas. EP surengtų diskusijų išvados bus panaudotos Cristianos Muscardini rengiamame pranešime. -------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- 2008-10-19 07:54 www.rasyk.lt Svetlana Ryžikova „Penio prestižas“ arba Aalah visai ne Akhbar Aš labai mėgstu, kai žmonės kalba apie tradicijas ir toleranciją. Pernai rudenį nuėjau į šaunų, tolerancijos pranašo, prof. Leonido Donskio optimistinį vakarėlį. Tada, kai žodis buvo suteiktas liaudžiai aš kažkodėl „užlaikiau“ savo klausimą (žinau, kad tai veda į frustraciją) „Kiek netolerantiškas gali būti netolerancijai? “. Pati sau esu seniai atsakiusi į šį klausimą – kiek tik jėgos leidžia. Ši sąvoka apskritai yra tokia apgailėtina, kad ja švaistytis tinka tik barokiniuose „aukštuomenės“ vakarėliuose, kur žmonės pažįsta visus stalo įrankius ir žino, kada metas nusijuokti iš „šmaikščių“ juokelių, o kada išgerti taurelę prabangaus portveino. Lygiai taip pat, po truputėlį ėmiau nekęsti tradicijų. Dažnai mokslo tikslais bendraudama su romų tautybės atstovais laikydamasi „profesionalaus“ atstumo atsisakydavau vertinti jų paprotines normas. Kalbu, be abejo, ne tik apie romus - susidūrus su bet kokia „kita“ kultūra, pagarbiai sustoji prie slenksčio, neva, suprasdamas, kad negražu kištis į svetimas tradicijas, tu gali būti tik stebėtoju. Būtent dažnai girdžiu žmones taip kalbant: „Labai svarbu saugoti tradicijas, juk jos skiria mus nuo kitų, daro ypatingais“. Vaje, tikrai. Labai baisu būti neypatingiems ir panašiems vieni į kitus. Mėšlas. Pats gryniausias ir labiausiai dvokiantis mėšlas. Štai čia ir norėčiau pradėti kalbą apie teigiamą netoleranciją ir tam tikrų tradicijų naikinimo, ar bent jau dekonstravimo galimybę. Kiekvienam, kuris kupinas susižavėjimo kalba apie „tradicines vertybes“ ir papročių saugojimo būtinybę siūlyčiau pagyventi musulmoniškose šalyse. Islamo adeptų gyvenamose valstybėse papročių laikymasis yra nekvestionuojamas, tai yra visiems oficialiai priimtinas faktas. Beveik visose musulmonų šalyse yra laikomasi Šari ah, arba „Dieviškųjų įstatymų“. Ši viešą ir privatų individų gyvenimą reglamentuojanti įstatyminė sistema yra formuota šimtmečiais, o jos ištakos, be abejo, yra Koranas. Šari ah įstatymuose, yra išskiriami nusikaltimai ir bausmės. Nusikaltimai primena krikščioniškąjį dekalogą, kurio dauguma tėvelių vaikus moko nuo mažens, skirtumas tik tas, kad užaugę žmonės ima perkainuoti „nuodėmes“ ir be abejo, blaiviai mąstydami susikuria savo vertybių ir moralės sistemas. Musulmonų šalyse, niekas nieko nesusikuria ir nesprendžia, visi bijo, bet ne tiek Aalaho, kiek „moralės policijos“. Tai yra dar vienas, juodo humoro anekdotą primenantis dalykas, kuris deja yra absoliučiai nejuokingas, vien todėl, kad yra tikra tiesa. Teherane galima sutikti moteris dėvinčias hijabus, visą galvą bei kūną dengiančius audeklus, paliekant neuždengtas akis, kurios saugomos kariškių „patruliuoja“ gatvėje ieškodamos „nusidėjėlių“, tai yra moterų, kurių apranga neatitinka „Dieviškųjų įstatymų“. Toms, kurių plaukai šiek tiek išlenda pro skarelės tarpus ar vietoj beformio maišo jos dėvi sarafanus trumpesnėmis rankovėmis, „moralinės pareigūnės“ pasiūlo susitvarkyti čia pat vietoje, arba pakviečia paėjėti link jų autobusiuko. „Moraliniai patruliai“ moterį gali suimti einančia gatve be palydovo, kadangi vienoms moterims vaikščioti nepatartina; reidai dažnai rengiami kavinėse, kur renkasi jauni žmonės, o jeigu moteris buvo užtikta viena sėdinti su svetimu vyru automobilyje, ji gali būti iškart suimama, su tuo beje teko susidurti keliaujant po gana liberaliu laikomą Maroką.. Bausmės už pažeistus įstatymus yra tokios pat, kokias, neva, angelas Gabrielius pasivertęs balandėliu pašnibždėjo pranašui Mahometui į ausį prieš 1400 metu. Už vagystę nukertama ranka, už nepadorų elgesį nuo 50 iki 200 botago kirčių, o už svetimavimą, arba lytinius santykius iki vestuvių užmėtymas akmenimis arba priklausomai nuo skonio - viešas pakorimas. Palikdama šiuos barbariškus „teisybės“ aktus šone, norėčiau pakalbėti apie tai, kieno ir kam konkrečiai šie įstatymai yra sukurti. Saudo Arabijos televizinėse laidose labai dažnai kalbama apie moterų teises islamo tradicijoje. Skirtingai nei mūsų pokalbių laidose, čia eskaluojama poligamijos svarba, mergaičių apipjaustymas ar žmonos mušimo būdai. Vieno Dubajaus universiteto profesorius, šeichas, diplomatiškai aiškina, jog mergaičių apipjaustymas nėra būtinas, „nes tiesiog ne visoms jo reikia“, bet jo svarbos „toms kurioms reikia“ jis neneigia. Dar iki dabar musulmonų gyvenamose šalyse yra propaguojamas mergaičių apipjaustymas. Priklausomai nuo to, kaip kiekvienoje šalyje datuojama paauglystės pradžia, mergaitėms yra pašalinamas visas arba dalis klitorio. Visi vyrai skirtingai komentuoja šios tradicijos svarbą. Vieni sako, jog moteris turėdama per didelį klitorį, gali per dažnai susijaudinti ir galop pati nenorėdama „užtraukti sau ir giminei gėdą“. Kiti teigia, jog džihado atveju, kai vyrai išvykę, moterys jaustųsi ramios ir vėlgi „neturėtų progos nusidėti“. Antras svarbus dalykas yra žmonos mušimas, arba, kaip patys musulmonai, „meiliau“ pasakytų „paklusnumo mokymas“. Mahometas, Korane, balandėlio žodžiais tariant, skelbia, jog vyras matantis žmonos klaidas, ar tai, kad ji dar tik ruošiasi nusidėti, turi pilną teisę ją „pamokyti“ fiziškai. „Dieviškuosiuose įstatymuose“, kuriuos daugybė islamo adeptų, aiškinančių Koraną, pateikia liaudžiai per televizija, ar iš anksto nufilmuotose video, kuriuos įsigyti galima bet kur islamiškose šalyse, kalba apie „teisingus žmonos mušimo būdus“. Nepaklusnią žmoną galima „mokyti“ nesulaužant kaulų, nepaliekant įbrėžimų, ir stengiantis „nemokyti“ per veidą. Labai svarbus ir veido bei galvos dangos klausimas, kuris anot musulmonų irgi „nebūtinas“, tačiau „žmonės tikrai kitaip žiūrės į žmoną ar seserį dėvinčią hidžabą“. Korano skirsnyje an – Nisa arba „Moterys“ pasidaro aišku, kas parašė „knygutę“ ir kokia lyrinio „aš“ lytis. „Didis Dievas“ prišnibždėjo daug naudingų dalykų vyrui - jis turi teisę į poligamiją, jis turi teisę „ištvirkaujančią“ žmoną uždaryti į sandeliuką iki gyvos galvos, apmastymams apie nuodėmes, kol jos nepasiims vyro sąjungininkas Aalahas. Nereikia būt Simone de Beauvoir, kad suprastum, kur čia šuo pakastas. „Šaunūs“ biblijiniai aidai apie moteriškos lyties funkciją tampa žaviu tramplinu į išsigimėliškas Korano tiesas. Ne pirmąją, bet žymiausia pranašo žmona, laikoma devynerių metų Aiša. Istorikai nesutaria kada Mahometas pradėjo „džiaugtis jos šlaunimis“, ar kai mergaitę vedė (tuo metu jai buvo 7 metai) ar, kai šiek tiek paaugo, tai yra 9 ar 11 metų. Būtent iki dabar musulmonų šalyse suaugę vyrai turi teisę vesti mergaites nuo 9 metų. Tai, kad dvylikametė afganistanietė filmuotoje medžiagoje verkia, nes jos sutuoktinis įniršęs subadė mergaitei ranką yra normalu. Normalu tai, kad vaikas, kuris turėtų žaisti su kiemo vaikais ir klausytis pasakų, rūpinasi, kaip čia gauti skyrybas. Pedofilija musulmoniškose šalyse yra įteisintas faktas – tai ne deviacija, tai norma. Mergaites tvirkinantys seniai niekada neužklius „moralės policijai“, tačiau mergina važiuojanti ar sėdinti automobilyje su vaikinu, kuris nėra jos tėvas arba vyras, konservatyviose šalyse, bus uždaryta į kalėjimą keliems mėnesiams, bei gaus 100 botago kirčių, pradedant padais baigiant galva. Tai yra vyrų įstatymai vyrams, moterys čia neturi absoliučiai jokių teisių, na, galbūt išskyrus vieną, esminę – paklusti ir tarnauti vyrui, būtent kuris, anot pranašo Mahometo, bus tas, kuris įvesdins į rojų. Musulmonų rojus irgi be galo atraktyvus, tai neįtikėtina susilaikiusių vyrų troškimų sublimacija. Moterims tokiame vyrų rojuje netgi būtų nejauku. Anot Korano, patekusių į „amžinos medžioklės plotus“ laukia gardžiausio vyno, pieno bei medaus upės, skaniausi vaisiai bei daugybė nekaltų mergelių „prisirpusiomis krūtimis“. Ne visi vyrai turi tokią tvirtą valią, kad išlauktų pažadėtųjų 7 skaistuolių, todėl nutaria susikurti žadėtą rojų žemėje. Taip atsiranda „Dieviškieji įstatymai“, kurie išimtinai tarnauja vyrui, kaip visiškai legitimuojantys jo išsigimėlišką veiklą moters atžvilgiu. Pakistane per dieną yra išprievartaujama nuo 8 iki 20 moterų, penkios iš jų būna mažametės mergaitės. Reikia suprasti, kad tai tik dalis, mat į policiją visos aukos nesikreipia. Kodėl? Na, visų pirma todėl, kad jų garbė jau „suteršta“, kas reiškia, jog tai tarsi žalia šviesa pareigūnams jomis visiškai be rizikos dar kartą pasinaudoti. Net jeigu moteris pasiryžusi ieškoti teisybės, ji dažnai atsimuša į sieną, mat pagal Šari ah įstatymą, norint, kad tavimi patikėtų, reikia, bent 4 vyrų liudytojų – moterų ir ne musulmonų balsai nesiskaito. Drąsiai galima teigti, jog musulmonų šalyse išprievartauta moteris yra ne auka, bet agresorius. Padori „žmona“ ar „sesuo“ visuomet tvarkingai dėvi hidžabą ir nesuteikia dingsties įvykdyti nusikaltimą. Tos kurias išprievartavo, tikrai turėjo būti paskutinės ištvirkėlės arba tiesiog objektas per kurį vieni vyrai keršijo kitiems. Būtent taip nutiko pakistanietei Mukhtar Mai, kurią prieš porą metų išprievartavo 14 vienos genties vyrų, kadangi tos pačios genties vyresnieji pamatė jos 12 metų broliuką vaikštinėjant su mergaite iš pastarosios genties. Mukhtar Mai kreipėsi į policiją ir po truputį jos byla pasiekė užsienio žiniasklaidos priemones. Tai mažai, ką padėjo, mat 12 iš 14 prievartautojų buvo paleisti „neradus pakankamai įrodymų“. Aukščiausia absurdo išraiška, tai, jog po nelaimės nusižudyti bandžiusi Mukhtar Mai iš valstybės gavo nemažai pinigų, kuriu dėka ji ėmė tvarkyti kelius kaime, įvedė vandentiekį ir ėmėsi statyti mokyklą. Prieš porą metų Irane, apkaltinus „nepadoriu elgesiu“ buvo pakarta 16 metų mergaitė, jos šeimai apie egzekuciją nebuvo pranešta. O kai mergaitei liepė sudaryti testamentą, ji paliepė palikti savo kasetinį grotuvą bei papuošalus bet kuriai ištekančiai našlaitei. Tokių istorijų yra neįtikėtina daugybė, todėl tai daugeliui tampa tiesiog neišvengiama kasdienybe, kai skubėdamas į darbą mobiliuoju telefonu užfiksuoji pakarti ruošiamus homoseksualus ar nepilnametes mergaites. Blogiausia, tai kad „ir šuo kariamas pripranta“, kas nutiko ne tik musulmonėms, bet ir apskritai moterims visame pasaulyje. Dažnai islamą priėmusios moterys aiškina, jog didžiuojasi dėvėdamos hidžabą, neva, tai jas vertina ne kaip objektus, o kaip asmenybes, skirtingai nei ne musulmonų visuomenėse, kur moters kūnas yra baisiai seksualizuotas ir moterys amžinai stengiasi kuo labiau pabrėžti savo formas. Tokios moterų kalbos mane labai liūdina. Kodėl musulmonė didžiuojasi dėvėdama hidžabą? Negi dėl to, kad tik užsidengdama nuo galvos iki kojų ji gali priversti vyrą vertinti ją kaip asmenybę, o ne kaip aistrų tenkinimo objektą? Kodėl ne musulmonės moterys didžiuojasi avėdamos aukštakulnius ir mini sijonus? Šis ginčas yra ne kas kitas, kaip skirtingų kultūrų vyrų diskusija apie tai, kurio svajonė bei projekcija tobulesnė. Abiejų kultūrų moterys yra paprasti pėstininkai, jos pataikauja skirtingiems vyrų skoniams ir norams, juk iš tiesų, nei žiemą nei vasarą vaikščioti užsimetus akliną maišą nepatogų, kaip ir straksėti su aukštakulniais. Moterys „kariamos“ užmigo, įprato ir atsitiko taip, kad patikėjo, jog vyrų svajonės yra ir jų. Dėl to aš kalbu apie tradicijų naikinimo būtinybę. Apie engiančių tradicijų, kur nepastebimai viena lytis ima dominuoti, antrąją paversdama tik kažkuo „kitu“, ardymą ir keitimą. Svarbu, kad musulmonė suprastu, jog tai, kad ji dangstosi hidžabu, jos neišlaisvina, ji kaip nedaug apsirengusi manekenė, lygiai toks pats seksualinis objektas, kurio vyras trokšta, tik dar labiau įaudrinantis vaizduotę, mat yra po 9 audeklais. Bet tai nėra nei gerai nei blogai, tu negali uždrausti vyrui matyti moterį, būtent taip, kaip jis ją mato (aišku pagal intelekto lygį), bet gali suprasti, jog tai yra tik jo problema, svajonė ar tikslas, kuris nieko bendro neturi su tavimi. Čia ir prasideda tikroji laisvė, kurios aš linkėčiau visoms moterims.
  16. Ka raso korane tai dar neviskas... bent jau dauguma musulmonu europoje ir musulmoniskose salyse gyvena ne pagal korana o pagal savo issigalvotas taisykles kurios neva ju yra parasytos korane. 2.,2.2 Vat uztai kad cia religija neprieko, jie taip daro nes nekencia baltaodziu jiems kaip ir anksciau minejau europiete yra ''K'' o jau rytu europiete yra paskutine ''K'' Labai tikiuosi kad lietuviai nebus kvaili ir i Lietuva ju neprisileis.... Va dar vienas labai slykstus dalykas, pranasas Mohamedas buvo pedofilas nes paskutinioji jo zmona buvo berods 9 metu amziaus mergaite o jam buvo kaskur 80 metu. Man labai idomu o ar pati esi buvusi musulmonu rate? ar yra tau teke su jais bendrauti?
  17. Biski suklydau paskutiniajeme pranesime apie vedybas. Anot musulmonų, ideali santuoka įmanoma tik tarp musulmonų, bet islamiškoji teisė neuždraudė ir mišrių santuokų, nors, tiesa, labai apribojo jų spektrą. Musulmonė moteris negali tekėti už nemusulmono – vyras, prieš vesdamas musulmonę, privalo atsiversti į islamą. Tačiau musulmonas gali vesti kelių tikėjimų moteris: judėję, krikščionę, zaraostristę ir, kai kurių teisinių islamo tradicijų nuomone, sabiją. Tokiu atveju santuoka vyksta lygiai taip kaip ir tarp dviejų musulmonų, laikantis musulmoniškų tradicijų. Už musulmono tekančiai nemusulmonei moteriai neprivalu atsiversti į islamą nei prieš santuoką, nei po jos – vyras turi užtikrinti jai religinę laisvę. Vis dėlto tokioje santuokoje gimę vaikai „paveldi“ tėvo religiją, todėl yra musulmonai ir turi būti auklėjami islamo dvasia. Praktiškai tai dažnai sunku ar net neįmanoma – nemusulmonė motina neturi galimybės (o dažnai ir noro) auklėti savo dukras musulmoniška dvasia. Kai vyras turi kelias žmonas, kurių viena – nemusulmonė, islamiškoji teisė nėra kaip nors išskirtinai palankesnė žmonai musulmonei. Tačiau kitatikė nepaveldi vyro turto, o musulmonė paveldi tam tikrą jo dalį. Kita vertus, nemusulmonės vaikai tėvo musulmono mirties atveju paveldi tiek pat, kiek ir jų netikri broliai bei seserys musulmonės vaikai. Musulmonai nebuvo skatinami vesti kitatikes, bet islamiškos teisės duotas leidimas kurti mišrias santuokas gali būti laikytinas tam tikra prozelitizmo forma. Per mišrias santuokas, kuriose gimę vaikai statistiškai priskiriami musulmonų bendrijai, islamas taikiai plinta pasaulyje. Pastebėtina, kad moterys, kurios tekėdamos už musulmonų neketino atsiversti į islamą, dėl aplinkybių spaudimo anksčiau ar vėliau priima vyro religiją. Reikėtų atskirai paminėti, kad santuoka tarp tos pačios lyties atstovų islamiškosios teisės požiūriu neįmanoma. Islamiškoji teisė itin griežta ne tik svetimavimui, bet ir homoseksualiems santykiams – tokie ryšiai baudžiami nuplakdinimu, o kai kada – ir mirtimi. Kita vertus, tai visai nereiškia, kad musulmoniškose visuomenėse homoseksualių santykių nėra – priešingai, jie gana plačiai paplitę.
  18. 1. Irane privaloma. 2. Tai buvo butent Kopenhagoje Vienas mano draugas skaite laikrasciuose buvo rasoma pries gerus 5 metus. 2.2 Taip buvo nevienai lietuvei, buvo tokiu ir sumustu ir prigrasintu.... 2.3 Zinoma kad musa, bet dazniausiai tai buna visokie alkoholikai ir zemos kulturos asmenys... Musulmonas gali vesti katalike jei ji pakeicia savo tikejima i musulmonu. Siais laikai tai laikoma normalu ir teiseta tik musulmoniskose salyse.
  19. Bandziau mest su visokiom specialiom kramtomom gumom, bet nepavyko....
×
×
  • Sukurti naują...

Svarbi informacija

Informuojame, kad šiame puslapyje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su Privatumo politika.