Truputis istorijos Dekupažas (decoupagedecouper” iš prancūzų kalbos išvertus reikštų - “iškirpti”) yra dekoravimo technika/menas, kai dekoruojamas objektas apklijuojamas popieriaus iškarpomis, į pagalbą pasitelkiant įvairius efektus: paišymo, auksavimo, sendinimo ir pan. Apklijuotas objektas “konservuojamas“ laku, kuris tuo pačiu paslepia iškilius popieriaus kraštus, o galutinis rezultatas panašus į tapybą. Tradicinės technikos atveju dengiama 30-40 sluoksnių lako, po to dar šlifuojama. Pati dekupažo technika turi begalės variacijų. Viskas, kas iš popieriaus – servetėlės, popierius (dekupažinis, ryžinis, medžio ir t.t.), iškarpos iš laikraščių, žurnalų ir kitur, koliažas, montažas ir panašiai – visa tai dekupažo dalis. O kitos medžiagos, tokios kaip medis, kriauklės, audinys, karoliukai ir kt. – tai aplikacija (H. Manning). Iš kur kilo dekupažas? Tiksli kilmės data nežinoma. Žinomas kaip XII amžiaus Kinijos valstiečių menas (potichomonia). Rasta ir Azijoje, taip pat rytų Sibire (manoma, kad iš čia plito į Kiniją). Kaip meno rūšis pirmą kartą minima XV amžiaus pabaigoje Vokietijoje, kur iškirpti paveikslėliai buvo panaudoti baldų dekoravimui. Taip pat Lenkijoje, kur rankomis spalvintais paveikslėliais dekoruojami įvairūs objektai. Vertingas ankstyvojo dekupažo pavyzdys - XVI amžiaus kartoninė dėžė (greičiausiai itališkos kilmės) apklijuota daugybe karpytų popieriaus gabalėlių, savo išvaizda panaši į puikiai išgraviruotą medieną. Dekupažas - kokį mes šiandien žinome - suklestėjo XVIII amžiuje. Pats pavadinimas kilęs iš Prancūzijos. Tačiau jo aukso amžiaus pradžia siejama su Venecija (XVII-as amžius), kur tuo metu buvo labai išpopuliarėję tapyti ir kitaip dekoruoti baldai. Pradžioje jie bandė sukurti kinietiškų dekoruotų ir lakuotų baldų klastotę, kuri buvo žymiai pigesnė nei originalas. Vėliau jie ėmė naudoti žymių autorių originalų kopijas, taip kurdami savo stilių. W. Odum‘as 1919m. mini, kad Venecijos moterys tiek pamišusios, kad pasiruošusios karpyti piešinėlius kainuojančius 100 lirų/vnt. Taip pat jis rašo: „jei ši mada nesibaigs, jos sukarpys ir Rafaelį“. Viena aišku, jog XVIII-ame amžiuje ši mada buvo paplitusi tiek Italijoje tiek Prancūzijoje. Itališko dekupažo pavadinimas kiek keistokas – Parte del povero – „vargingo vyro menas“. Šis pavadinimas turi savo istoriją. Gerai žinomi menininkai sukurdavo originalų dizainą, kuris būdavo nukopijuojamas ant “boiserie” (terminas naudojamas apibūdinti puošnų ir sudėtingą raižymą medinėje plokštėje). Šias medines graviūras/štampus paruošdavo pameistriai. Dekoruotų baldų paklausa buvo tokia didelė, kad viršijo pasiūlą. Visi norėjo gerai žinomų dailininkų dekoruotų baldų. Dėl to jie savo meną ėmė „spausdinti“ tūkstančiais, ir tie spausdiniai buvo spalvinami rankomis pačios žemiausios kategorijos pameistrių, kurie vėliau paveikslėlius iškirpdavo ir klijuodavo ant baldų. Suprantama kad pradinis dailininko dizainas prarasdavo savo pirminį vaizdą. Netrukus toks dizainas tapo populiaresnis net už pačius originalus. Todėl ir buvo pavadinta – vargingo vyro menu. Prancūzijoje Luiso XVI-ojo dvariškių ir Marie Antoinette hobis buvo – dekupažas. Prancūzijos karalienė ir jos rūmų damos (pvz. madam de Pompadour) nerūpestingai karpydavo garsių dailininkų originalus, dekoruodavo vėduokles, dėžutes, stalų paviršius ir pan. Dekupažo aukso amžius baigėsi XVIII a. pabaigoje, kai buvo likviduojamos baldų dekoravimo gildijos. XIX a. žinomas Anglijoje, kaip Viktorijos stiliaus dekupažas – romantiškas ir sentimentalus, pilnas rausvų atspalvių, derinamas su įvairiomis medžiagomis. XX a. dekupažas vėl atgimsta Vokietijoje, Lenkijoje, Anglijoje. Paplinta Amerikoje, Australijoje. Dabartinis "DECOUPAGE" pavadinimas atsirado XX a. Prancūzijoje. Norėčiau ir aš išbandyti dekupažą bet vis negaliu tam ryžtis gal yra čia merginų kurioms patinka ši technika keletas pavizdžių kaip pasikeičia paprastas neįdomus daiktas į gražų ir skoningą dekoraciją jūsų namams (darbeliai nėra mano, paimti iš Craftladies puslapio)
Taip, sutinku, jau savo draugų tarpė randu ne vieną pavyzdį toki, kai žmogus neseniai turėjęs idomš ir gerai apmokamą darbą jį prarado ir žmogus tuo momentu atsidūria duobėje iš kurios labai sunku išsikapstyti, nes visi planai žlugo, naujo darbo paiškos neduoda jokių rezultatu ir kaip su tuo kovot? Kai bandai savę įtikinti kad viskas bus gerai bet realiai suvoki situaciją ir vis pagauni save su tokia mintim, kad esi beviltiškoje situacijoje....