vėja

aš kalbėjau apie apskritai meilę, o nejos atmainą - vyras moteris

žiūrint, ko konkrečiai klausi, ar galima pragyvent, kai tu nieko nemyli, ar kai tavęs. Nors abejais atvejais manau, kad pragyventi galima. Kitas klausiams, koks tas gyvenimas, ar teikiantis kančios, ar nelaimingas, bet jei klausi, ar galima, atsakau, kad jo galima. Kažkam tai gal būtų egzistavimas, kažkam neįtikinama, manau, kad santykis priklauso nuo paties žmogaus ir jo išgyvenimų laipsnio. Ar galėčiau aš pragyventi be meilės, jei būų tokios sąlygos, gyvenčiau, bet tikrai nenorėčiau ir nepalinkėčiau niekam.

paspaudžiau, kad pagal charakterį, man svarbu žmogus, pinigai ateina ir išeina, išorė keičiasi, o kai žmogus patinka, kad ir ne toks gražus objektyviai, bet subjektyviai žvelgiant labai mielas patampa

negalėčiau sakyti, kad dbr visas jaunimas (paaugliai) kažkokie netokie, apkritai, kažkaip pastaruoju metu kai pažiriu į 16 mečius, ar truputį vyresnius, tai labai kryptinga ta karta auga, tikrai žavesnė, nei manoji. Nekalbu apie ir didelę dalį visai pasimetusių vaikų, kuriem nelabai ko reikia, ir kurie perima visa kas blogiausia, ką siūlo mnūsų visuomenė. Čia palaikau Indrę, kad su vaikais turi dirbti ir tėvai, irpedagogai. Nes vaikams smagu išbandyti, o branda ateina tik vėliau, tada ateina problemos, suvokimas, kad buvai kvailas jaunas. Na, kad žodžiu nebūtų daug bėdų, geriau, kad tėvai tikrai atliktų savo funkcijas.

todėl, kad vasarą dažniausiai spektaklių nebūna, o naujas sezonas atidaromas rudenį

man gyventi netrukdo:) žmonės kaip žmonės

kartosiuos, matau netoleruoji to

o aš manau, kad vertybės nesikeičia, jos nekintamos, keičiasi požiūris į jas, kažkada vienos būna iškeliamos labiau, kažkada - kitos (t.y. keičiasi prioritetai). Ir jei mes gyvename ir jaučiame, kad tam tikras nuvertėjimas jų yra, kitimas, tai ne kitimas, o pasikeitęs požiūris, kažkam tampa nebesvarbu tai, kas buvo svarbu mums, bet ar tai kitimas pačios vertybės savyje?

labai didelė, svarbi vertybė

TAIP. Darbas neturi kelti streso. Zinule, jei darbas patinka, jis ir nekelia per daug streso, bent jau man atrodo taip. Jei darbas kelia stresą, tai nu jį načert tokį gyvenimą... Aš tai noriu ko nors paprasto ir ramaus.

šiaip nesu karjeros žmogus, nežinau, ar man to reikia bet jei dirbi kokį sau mielą darbą, ir dirbi gerai, būna, kad karjera pati pasidaro

o man patinka Vilnius :wub1:

na į vienus vartus negalima, tada reiktų paminėti gal, kokios ir merginos ir t.t. ir pan. Bet gal čia jau išvis labai bendras dalykas?

būna, kad ir žmogus pakeičia pareigas wink.gif o jei rimčiau, man atrodo, kad pareigos pakeičia žmogų. tik žiūrint, kokį pasikeitimą turime galvoje. Jei tarkim aš dirbu gėlių laistytoja kokia ( smile.gif ) , o po to pakylu iki gėlų laistytojų prižiūrėtojos, o dar vėliau iki kokios želdinių ten už-sakovės, ir privalau rūpintis tam tikrų aplinkos vietų želdinimu, žinoma, pasikeičia kažkiek ir mano kaip darbuotojos savybės: kol buvau laistytoja, man terūpėjo ateit palaistyt ir vualia, jei esu laistytojų prižiūrėtoja, jau esu atsakinga, kad gėlės tarkim nevystų, būtų laiku ir tinkamais mišiniais palaistytos, jau aš turiu kontroliuoti laistytojas, jau mano atsakomybė didėja, toliau jau jei esu ta želdinių karalienė ir rūopinuos tam tikros teritorijos estetiniu patrauklumu, jau aš atsakinga dar daugiau, turiu derinti dar daugiau veiklų. Tai galima sakyti, kad kylančios pareigos, idealiuoju atveju, ugdo asmenybę, dar jį atsakingesnį ir taram param. Būna atvirkščiai, kad kylančios pareigos būna atvirkščiai proporcingos asmenybiškumo augimui: dar labai pamirštame žmones, su kuriasi dirbame, paisome asmeninių interesų (tų, kad kažkas man pavaldus ir pan). Būna, kad ir patys pavaldiniai jau priskiria tam tikrų bruožų neigiamų viršininkui. Nemėgstu, kai sako, kad pavaldinius reik laikyt ten kažkaip su botagu. visi tiesiog turi suprasti, kad tai darbas ir nesistengti kažkas kažkam kažką įrodyti, o stengtis būti draugiška komanda (nors dbr tai labai gal ir pakankamai utopiška? ) Tai va, pareigos bet kokiu atveju keičia žmogų, tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Aš manau, kad jei žmogus yra asmenybė ir gerbia kitą žmogų, tai jis nenusileis iki tiek, kad savo "valdžia" kankintų kitus žmones.

:) o aš vaikystėje nekenčiau skaityti visokių nesąmonių, mane versdavo perskaityti knygą, po to jau skaitydavau medicinines knygas vaikystės, o ne kažkokią neaiškią grožinę :D Man tai buvo katastrofa :D Bet dbr literatė :D

aha, labai netolerantiška

norėčiau dviratuką

tolernacijos ribos... o kaip pasireiškia tolerancijos ribos? Kas eina po tos ribos>? Netoleravimas, bet kaip pasireiškia tas netoleravimas? Aš galiu netoleruoti, kaip, tarkim, kas garsiai siurbčioja sriubą :D čia sudėtingas man klausimas, gal toleravimas baigiasi ten, kur peržengiamos visos kitos žmoniškumo ribos (bet jei jas peržengia nesąmoningas žmogus, turbūt kitaip į tai žiūrėsim. Žinoma, kad visko toleruoti negalima, jei toleruosi viską, tai kas gi bus?

reikalingos :D dauguma atveju tai net realybės pagrindas :)

nusišaut :D

Aš tai linkusi atsakyti, kad lygybės tarp vyrų ir moterų būti negali, bent jau ta prasme kad jei tarp jų būtų visiška lygybė, tai vyras būtų lygus moteriai ir atvirkčiai, na tai čia jau kaip tam tikras kone tapatumas išeitų, tada gyvenime nereiktų skirti lyčių - visi būtum motvyriai ar vyrmotės. Man kur kas žaviau, kai vyrai yra vyrai, o moterys - moterys, aišku, kitas reikalas, kad visos šios diskusijos turbūt ir kyla iš tam tikro bandymo apibrėžti savo kaipo vyro ar moters tapatybę. Įdomu, jei šis klausima iškyla dabar taip opiai, gal tikrai esame jau gerokai paklydę ir nebesusivokiame, kas yra moteris (moteriška) ir vyras (vyriška). Man lygybė ta prasme yra nepriimtina. Jei mes būsime lygūs, moterys galės eiti tiesti kelius, pjauti miškus ir pan. (socialistinis realizmas?). Man nėra nieko baisiau už ir man labiau patiktų, kai tie antykiai yra ne lygūs, o dinamiškai judantys, ir man daug maloniau, kai vyras elementariam trulike užleidžia tau vietą (netraktuoju kaip pažeminimmo, greičiau atvirkščiai).. ir man nepatinka šita džentelVUMEN epocha.. Kita kalba, jei kalbėsime apie pagarbą vienos lyčiai kitai, jei liguistai neįžvelgsime diskriminacijos (arba atvirkčiai jos nuolankiai netoleruosime) ir t.t. Bet žmonių, jų grupės komfortas slypi gal vidinėje žmonių kultūroje?.. tolerancijoje.. kaip supratau Kicule čia labiau kalba apie tam tikrus stereotipus... na ką gi, visi šie dalykai visuomenėje puikiai egzistuoja, moterų rūkymas, gėrimas ir daugelio vyrų turėjimas (čia kiekvienam apsispręsti pačiam reikia). Bet visada įdomu paieškoti motyvacijos, moteris ir rūkymas: na ne paslaptis, kad visi žalingi įpročiai (tabakas, alkoholis ir t.t.) moterį veikia labiau, nei vyrus.. visų pirma jos organizmas visa tai į save sugeria kaip kempinė (skirtingai nei vyro) ir prie šių dalykų moteris pripranta daug greičiau ir atsisakyti jai sunkiau.. neveltui sakoma, kad moteriškas alkoholizmas nepagydomas, o alkoholike ji gali tapti nuo vienos vyno taurės :) todėl tas rūkyti negražu, o gerti tuo labiau, gal kiek ir moralizuojantis, bet visai toks globėjiškai ir apsaugančiai veikiantis :) dėl moters turėjimo daug vyrų.. na čia sakysit vyrai gali fiziologija pasiteisinti (bet kodėl mes linkusios prieštarauti? Aš tai nebuvau nei karto vyru nežinau tos fiziologijos). Kodėl moteris taip traktuojama? Lieka atviras klausimas (nes jei imsim istoriją ir tradicijas.. prieisime prie sterotipų:) ). Apskritai vienų stereotipų kardinalus laužymas kuria naujus stereotipus, ir niekur nedingsime. Plius noriu paklausti, ar pastebite visuomenėje tokį dalyką kaip moterų vyriškėjimą, o vyrų - moteriškėjimą? man tai čia įdomus toks reiškinys.

man patinka Danas, Janas, Arnas, Tomas, Skirmantas.. ir dar kažką jaučiu tikrai kelis pamiršau ant smūgio

:D:D gerai, palaukim dar šiek tiek (neapibrėžčiau) :D

abu labi gražūs, tikrai turi gerą ranką man ts tavo parastesnis, kaip įvardijai, toks subtilus.. labai miela.

oj Eitvyde žinai, turiu pavardę, ir visai nepuikų tėtį... todėl ta fntazija, koks jis puikus vaikui virsta ašarėlėmis karčiomis. Žinau, ką sakau.